Lietuvos sportininkai – verti pagarbos
„Privalome palaikyti savo sportininkus. Lietuvoje lieka vis mažiau žmonių, kuriais galėtumėme didžiuotis. Juolab, olimpines žaidynės, vyksta ne taip ir dažnai. Olimpinių medalių manau tikėtis galima, tačiau ar reikia?
Žinoma, norisi geriausių rezultatų, tačiau reikia nepamiršti, jog sportas lieka sportu, o sportininkai yra žmonės. Reikia jais tikėti. Juk tai, kad šitiek sportininkų atstovauja mūsų mažytę šalį, jau yra didžiulis pasiekimas.
Nenorėčiau išskirti vienos ar kitos sporto šakos, vien dėl pagarbos sportininkams. Jie atiduoda visa save – tai akivaizdu. Tačiau, man asmeniškai, prie širdies, plaukimas. Šiuo klausimu esu patriotas ir ištikimas savo šalies sportininkų gerbėjas“, – dėstė R.Kirilkinas.
Jam antrino ir Eimutis Kvosčiauskas
„Nebūsiu originalus, bet iš visos širdies, pirmenybę teikiu krepšiniui. Žinoma, jei tik galimybės leidžia stebėti tiesioginę transliaciją, palaikau visus mūsų tautiečius ir visiškai nesmerkiu, ir nepeikiu, jeigu jiems nepavyksta.
Esame mažute valstybė pasaulyje, bet turime ką deleguoti. Jau vien dėl to, galime didžiuotis. Ir nesvarbu ar užima prizines vietas ar lieka gale – jie vis tiek didvyriai, atstovavę Lietuvą.
Su malonumu stebėjau plaukimą, nuoširdžiai džiūgavau, kai laimėjo mūsų irklininkai. Be to, labai palaikiau savo kraštietį, disko metiką, A.Gudžių.
Na, ir žinoma, iš krepšininkų tikiuosi prizinės vietos. Būtų džiugu, jog ir penkiakovininkai parvežtų medalių. O gal dar kas netikėtai „sprogtels“ ir Rio išgirsim mūsų šalies himną?“, – nuotaikingai klausė Eimutis.
Stebėti visas sporto šakas – maloni pareiga
„Olimpiadą žiūriu per televizorių, todėl jei pavyksta prisėsti ir pažiūrėti, žiūriu viską iš eilės. Labiausiai laukiu mūsų sportininkų pasirodymų, bet naktimis dėl to nesikeliu. Kiekviena sporto šaka yra žavi, nes kai žinai rungties taisykles, neįdomu nebūna. Šiemet nuvylė olimpinis boksas, nes jo pakeistų taisyklių turbūt ir teisėjai nesupranta.
Mažiausiai įdomus maratono bėgimas. Galėtų parodyti, kaip startuoja, tada sumontuoti griuvimus ar kitus įdomius epizodus ir tada, finišas. Stebėti smagu viską, ypač dinamiškas ir greitas rungtis. O jeigu lyginti pagal tai, kiek pats sportuočiau ir žiūrėčiau, krepšinis – topo viršuje.
Manau, bet kuris mūsų olimpinis rezultatas yra geras. Juk varžomės tarp viso pasaulio geriausių! Jei kažkuriam iš mūsų profesionalų pavyksta laimėti medalį – super. Juk vieno laimėjimas įkvepia visus kitus.
Be mūsų sportininkų aš mėgstu palaikyti dar dviejų tipų olimpiečius: 1. tie sportininkai, kurie yra gražūs. Man atrodo, kad lengvojoje atletikoje yra nemažai merginų, kurios kažkada seniai, norėjo būti manekenėmis, bet tinkamu metu pateko į sporto pasaulį. 2. tie sportininkai kurių intriguojančias gyvenimo istorijas spėja papasakoti komentatoriai. Šiais metais irgi yra tokių atvejų. Tada žiūriu ir sergu, kad tik jai pasisektų ir įrodytų tai, kas ir taip buvo aišku“, – šmaikštavo T.Augucevičius.
Ramūnui Vyšniauskui – nauja olimpinė patirtis
„Aš netik žiūriu, bet ir komentuoju šiųmetes varžybas. Be to, esu ir vienas iš sunkiosios atletikos rinktinės trenerių, tad mane drąsiai galite vadinti tikru šių olimpinių žaidynių aistruoliu.
Lengvoji atletika, boksas, imtynės, krepšinis ir irklavimas – mano favoritai. Gaila dėl Rūtos ir boksininkų, bet labai džiugu dėl A.Didžbalio, irkluotojų ir maratonininkės.
Pasiruošimas olimpiadai buvo sklandus, bet kartu monotoniškas ir labai alinantis. Smagu, jog Aurimas Didžbalis tai įveikė ir turime medalį.. Malonu, kai sportininkas pasitiki treneriu ir jo klauso, juo, buvo. B.Vyšniauskas, aš šįkart – atlikau konsultanto pareigas.
Beje, pirmą kartą, teko komentuoti televizijoje. Nuo įtampos buvau visas šlapias – lyg per treniruotę. o ir iki infarkto nedaug trūko. Tačiau tai buvo labai smagi patirtis, jaučiausi arti mūsų sportininkų. Jie – tikri šaunuoliai ir verti tik pagyrų“, – šypsojosi R.Vyšniauskas.
