Piršlybos įvyko rugpjūčio pradžioje, tačiau apie jas garsi pora pranešė tik dabar. Ta proga Žygimantas parašė viešą meilės laišką Anželai.
Labai gerai pamenu tą pirmąjį kartą, kai Ją pamačiau. Buvome Druskininkuose, stovėjo šalia manęs ir tiesiog paprašė pasaugoti jos daiktus. Pirmas rankų paspaudimas ir „Labas, aš Anžela“...
Pakerėjo tie sutaršyti plaukai bei nuostabi šypsena. Nuo tada tiesiog pasikliaudamas savo vyriškais instinktais stengiausi kiekviename žingsnyje atsirasti kuo arčiau.
Patapau Jos „guodėju“ – pajaučiau, kad Ji pradeda manimi pasitikėti. Nekaltas juokelis, nekaltas žvilgsnis bei nekalti jausmai tuomet beldėsi vidun, tačiau nieko nežadėjo. Nenorėjom jokios ateities – tik valiūkiškų kvailionių.
Pamenu, kai dar ištarėm vienas kitam „nebendrauk su manim tiek daug, nes įsimylėsi“ – du narcizai net nesusiprasdami klimpo gilyn. Dingo baimė paimti Jos ranką, atsirado laimė, pabudus ryte matyti Jos sunkiai atsiveriančias, patinusias gražias akis.
Tada BOOOM.
Aš neišsilakstęs, aš taip nenoriu, aš tą arba aną. Viskas!
Taip maust viduj pradėjo, net draugai ir naktys nepadėjo. O tada, po keleto savaičių, sulaukus skambučio ir prašant paguodos, net nesusizgribau, kad aš taip laukiau, kada galėsiu grįžt ir nieko negalvot, nes visos abejonės – tai tik baimė pagaliau stipriai įsimylėti.
„Myliu“... „Ir aš tave“ – nieko geriau nereikėjo už šį pirmą mūsų pasisakymą. Dar ir dabar tie žodžiai netapo nuvalkioti ir yra ištariami ryte, perpiet ar vakare ir jie stipriai glosto širdį.
Ar čia TOJI? Dažnai šis klausimas kildavo, bet neturėdavau argumentų, kodėl gi čia ne JI? Patyrinėję vienas kitą, turėję daug išbandymų leidom vienas kitam suprast, kad visgi taiiiip RADAU!
Per daug neplanavęs, nesidairęs į madingus priklaupimus tiesiog laukiau to momento ir mėnesį laiko šį metalą laikęs prie savęs, pagaliau sulaukiau ir supratau, kad dabar atėjo TA akimirka. Ar tokia mūsų istorija? Neeee, tai tik istorijos pradžia.
Trumpai ir su meile. Ž.G
