Už ką visi Lietuvos tėvai visa širdimi mylėjo ir tebemyli Keistuolių teatro aktorius? Už šitą širdį glostantį tekstą, kurį dabar teatro koridoriuje traukia aktorius ir režisierius Aidas Giniotis.
Net kojomis iš džiaugsmo trypt knieti. Seniai įtariau, kad keistuoliai iš Keistuolių teatro nesensta, nes pats smagiausias pasaulyje užsiėmimas – erzinti vaikus.
O dabar iškart prisiminkite, kiek kartų jus vedė iš proto savi vaikai (nevalgė, nemiegojo, vaipėsi, spardėsi viešoje vietoje arba visiškoje tyloje garsiai ištardavo: „Aš noriu sisiot!“). Juk baisu? O „keistuoliai“ iš Keistuolių teatro ištvėrė ir toliau vaidina jiems nuo 1989-ųjų.
Juokingiausia detalė, kad jų teatras nebūtų gavęs leidimo įsikurti, jeigu nebūtų pasivadinęs kooperatyvu. 1989 metais veikė žemės ūkio kooperatyvai, bet ir teatrui teko tas pats statusas, nes kito būdo atsirasti privačiam teatrui nebuvo. Beje, kooperatyvu buvo pasivadinęs ir pirmasis Lietuvoje savaitraštis „Atgimimas“.
Nuosavo teatro troško pirmame kurse
„Esu pelėda. Visos geriausios idėjos šauna vidurnaktį. Neatsimenu, ar Keistuolių teatro sumanymas irgi ėmė krebždėti galvoje pusiaunaktį. Tikrai žinau tik tai, kad privataus teatro idėją ėmėme svarstyti pirmame kurse, kai vaidinti dar nemokėjome“, – linksmai pasakojo Keistuolių teatro aktorius, režisierius, dainų kūrėjas ir atlikėjas Aidas Giniotis.
Jis sako, kad jų kursas buvo nepaprastai kūrybingas ir iškart žinojo toli eisiąs. Tie šaunuoliai kietuoliai buvo Andrius Kaniava, Robertas Aleksaitis, Darius Meškauskas, Sigutis Jačėnas, Ilona Balsytė, Darius Auželis ir pats Aidas Giniotis.
„Mus 1983 metais išskyrė armija, nes dalį kurso draugų paėmė, o aš išsisukau, nes buvau „glušas“ nuo vaikystės. Buvo skaudu, kad šitaip pakrypo, nes teatro studija visi kliedėjome nuo pirmųjų žingsnių. Tuo metu jau kūrėsi komercinės radijo stotys, laisvę pranašavo Gorbačiovo „perestroika“, o mums ta armija – nenumatyta kliūtis kurti savo teatrą. Jau buvome numatę, kad Juozas Javaitis bus nepriklausomos trupės režisierius, bet kursas gavo paskyrimus į Marijampolę“, – pasakojo Aidas.
1989 metų sausį buvo tvirtai nuspręsta, kad teatras egzistuos. Keistuolių teatro įkūrėjais tapo aktoriai Ilona Balsytė, Aidas Giniotis bei Sigutis Jačėnas ir režisierius Romas Vikšraitis.
Vadovavo vienas kitam
„Kokie tada buvo šie žmonės?“ – paklausiau A.Giniočio.
„Ilona – savimi pasitikinti, valinga, užsispyrusi, turinti aiškią poziciją. Kai studijavome, buvo kuklesnė. Kurse su ja susišnekėti man buvo lengviausia“, – šyptelėjo Aidas.
„Kas iš jūsų buvo išradingiausias?“
„Sigutis Jačėnas tada buvo geriausias aktorius iš visų. Jis buvo lyderis, bet vienišius iš prigimties. Be to, įstojo į režisūrą ir ėmė režisuoti kiekvieną mūsų žingsnį, o kursiokai jo neklauso, nes kiekvienas mano, kad pats žino, kaip reikia vaidinti ir kurti spektaklius. Pasitaikydavo įspūdingų aiškinimosi scenų“, – nusikvatojo A.Giniotis.
„O koks buvo Romas Vikšraitis?“
„Jo galvoje vienu metu sukdavosi šimtas idėjų, bet tik viena iš to šimto būdavo auksinė. Iš tiesų jis buvo geresnis organizatorius negu režisierius. Tačiau Keistuolių teatro idėja buvo auksinė“, – sakė A.Giniotis.
„Ar nuo pat pradžių žinojote, kad daugiausia vaidinsite vaikams?“
„Pirmasis spektaklis suaugusiesiems buvo P. Slavkino pjesė „Paveikslas“, bet patys pamatėme, kad pavyko ne kažin kaip. Per spektaklius vaikams salėje būdavo 500 žiūrovų, o šitame – apie 15. Sigutis vaidino dailininką, kuris eina pasižiūrėti paveikslo, pakabinto viešbučio kambaryje, o aš vaidinau „žlobą“. Nepasakyčiau, kad mums puikiai pavyko“, – prisiminė seną istoriją Aidas.
Švelnus chuliganizmas papirko vaikus
„Vaidinti vaikams mums patiko gerokai labiau. Sykį ateinu pas Robertą Aleksaitį ir sakau: „Parašiau pikto dėdės dainelę.“ O tas, labai patenkintas, pritaria man: „Varyk!“
Ne specialiai skleidėm lengvą chuliganizmą, bet visada bandydavom pasakyti ar sudainuoti taip, kad vaikams būtų juokinga iš vienų dalykų, o tėvai, sėdintys salėje, kvatotų iš kitų. Spektakliai buvo sėkmingi, nes išdykauti labiausiai patiko mums patiems. Visokios išdaigos tiesiog lipte lipo prie mūsų. Atsimenu, kažkam iš televizijos viršininkų nepatiko, kad dramblį vaidinau su pripūstais balionais ant ausų. Gaila, kad tas viršininkas pats niekada nepabandė, – būtų ir jam patikę. Užtat pusė Lietuvos vaikų po pasirodymo reikalavo balionų, kad galėtų juos užsitraukti ant ausų“, – dalijosi prisiminimais A.Giniotis.
Aktorius sakė, kad teatras per pokštus, aukštyn kojomis apverstas „tiesas“ trynė tėvų ir vaikų amžiaus ribas ir siūlė pozityviai priimti ir komiškas, ir graudžias situacijas.
Kaip kovoti su vaikų gauja
A.Giniotis pripažino, kad suvaldyti salėse sėdinčius kelis šimtus vaikų nebūdavo lengva.
„Mylėjau publiką, bet ir kovot su ja reikėdavo iš visų jėgų. Sėdi neįgarsintoje salėje kur nors rajone ir rėki iš visų jėgų, kad salė girdėtų. O kai jie ima rėkti – amen! Supranti, kad tuoj tave nuneš besidžiaugdami, bet perrėkti jų negali. Mūsų spektakliuose būdavo daug lyrinių vietų. Kad laiku nutildytum įsisiūbavusius vaikus ir priverstum tyliai klausyti subtilaus epizodo, reikėdavo būti arba genijumi, arba trenktu žmogumi“, – kalbėjo artistas.
Bet šypsena išdavė, kad mielai pakartotų tuos bandymus suvaldyti vaikų gaują – riktelėtų į salės tamsą, kad kūnas pagaugais nueitų.
Mažas berniukas kikeno it „fūristas“
„Ar jums yra pasitaikę, kad vaikai reaguotų visai nenuspėjamai?“ – pasiteiravau.
„O taip! Sykį rengėmės spektakliui darželyje. Vaikus išvedė, mes dėliojame dekoracijas. Atsidaro durys, įeina vaikiščias, toks įmitęs drūtulis, įsiremia į šonus it būtų krovininių mašinų vairuotojas, stovi pasitikinčia poza ir šnopuoja per nosį vos sulaikydamas juoką. Stovi, spokso, vis garsiau krizena, net linksi besijuokdamas. Sigis jo klausia: „Tai tau gražu?“ „Labai“, – atsako storulis solidaus dėdės balsu ir kikendamas ištursena. Jisai buvo toks išraiškingas, kad pats vienas per porą minučių parodė mums visą spektaklį“, – pasakojo Aidas.
„Kokie žmonės atveda vaikus į jūsų spektaklius?“
„Kartais net nežinodavome, ar jie patys labiau troško pažiūrėti mūsų vaidinimų apsimesdami, kad atvedė vaiką, nes pasitaikydavo tėvų su lėliukais ant rankų. Būdavo akivaizdu, kad tokiems į teatrą dar per anksti, o tėvai neina iš salės net tada, kai vaikas ima rėkti. Kita stadija – vaikai robotukai: išsigąsta garsų, tamsos ir ima verkti. O tėvai kaip niekur nieko sėdi salėje ir net neketina išeiti, nes jiems patiems gaila salę palikti“, – juokėsi aktorius.
Baimė – užkrečiamas dalykas
A.Giniotis sako, kad labai svarbu, kokiu metu augantis žmogus patenka į teatrą ir ką ten patiria. Nuo patirtų išgyvenimų nemažai priklauso, ar teatras taps jam geidžiama vieta.
„Už blogus spektaklius vaikams režisierius reikėtų bausti, o tėvai turėtų iš anksto papasakoti vaikui, kas teatre jo laukia. Jis turi žinoti, kad užges šviesa, nes gali būti, kad vaikas bijos tamsos. Teatro magijai reikia pasiruošti“, – kalbėjo A.Giniotis.
Jis pasakojo, kad viename iš spektaklių herojus pingvinukas garsiai pareiškia, kad nori sisioti, ir maždaug tuo pačiu metu keliose salės vietose pasigirsta vaikų balsai: jie visi ima reikalauti, kad tėvai vestų juos į tualetą.
„Teatre kiekviena emocija yra daug stipresnė, o masinė įtaiga vienu metu apima visą salę, todėl, vaidindamas vaikams, turi būti pasiruošęs, kad jų reakcija gali būti visai ne tokia, kaip tikiesi, ir greitai sugalvoti ekspromtą, kuris leistų suvaldyt auditoriją“, – aiškino „Keistuolių teatro“ senbuvis.
A.Giniotis negalėjo sulaikyti šypsenos kartodamas pingvinuko repliką „Mama, aš noriu sisiot!“ ir prisimindamas, kas tuo metu nutikdavo salėje.
„Keistuoliai“ atsisakė užuolaidos
Nors teatras daugumai žiūrovų siejasi su stebuklingu scenos atsivėrimu, Keistuolių teatro artistai nutarė apsieiti be jos. Toks sprendimas buvo susijęs su kiek neįprasta scenos forma, bet paskui paaiškėjo, kad atvira scena gali būti privalumas: aktoriai įbėgdavo į ją staiga, kai atrodydavo, kad spektaklis dar neprasidėjęs ir natūraliai įtraukdavo žiūrovus į vyksmą.
„Ką daryti scenoje „keistuoliams“ smagiausia?“
„Provokuojamomis dainomis, tekstais ir pareiškimais, kaip reikia ar nereikia gyventi, pakutendavome vaikus ir įgnybdavome kviesdami lengvam maištui. Kitaip sakant, elgdavomės it su suaugusiais žmonėmis. Tas žaidimas patiko ne tik mums, bet ir jų tėvams, nes labai smagu nors spektaklyje pasijust, kad gali sau leisti nepaklusti ir padaryti atvirkščiai, negu iš tavęs tikimasi. O paskui, kai jie įsisiautėja, imi ir sudainuoji lyrišką dainą iš „Geltonų plytų kelio“: Už girių, už kalnų/ ant pilko lauko/ manęs seniai jau laukai naaamai...“ – užtraukė A.Giniotis.
Aktorius siūlo tėvams ir vaikams šį sezoną būtinai pasižiūrėti muzikinį spektaklį pagal Donaldo Bisseto pasakas „Pyp pyp!“ ir režisierės Eglės Kižaitės pastatytą spektaklį „Eglę Žalčių karalienė“.
Kada A.Giniotis pyksta
„Galėčiau pyktelėti dažniau, bet užmirštu. Tačiau sykį, kai per teatro 15 metų jubiliejų įvairiose scenose vėl vaidinome seniai statytus spektaklius, per „Joną kareivį“ dingo didelio žmogaus kelnės. Puldinėjame, visur ieškome, bet matome, kad tikrai nesurasime, o jau reikia eiti į sceną. Ir čia į užkulisius įrėplioja nėriniuota ponia ir įsakmiu tonu drožia: „Tai ko vėluojat? Mes laukiam!“ Bandome jai paaiškinti situaciją, o ji: „Tai vėl vakar kuris nors gėrėt?“ Išmečiau ją – stūmiau taip, kad suknia užkliuvo už scenos krašto“, – bepasakodamas vėl šiek tiek pyktelėjo A.Giniotis.
Štai kaip nutinka tame teatre.
„O kada iš tikrųjų buvo skaudu?“
„Aš nemėgstu, kai iš teatro išeina žmonės. Buvo labai skaudu, kai išėjo Sigutis Jačėnas, Robertas Aleksaitis. Visi kartu mes buvome ohoho!“
Ir čia prilėkė Ilona Balsytė su Dariumi Auželiu ir įkišo galvas tiesiai į nuotrauką – kad ir juos nuforografuotume. Todėl jas ir pasižiūrėkite, nes teatro sezonas jau prasideda.
