Kino centre „Forum Cinemas Vingis“ surengta filmo peržiūra ir spaudos konferencija, kurioje „Senekos dienos“ režisierius Kristijonas Vildžiūnas su bendražygiais pasakojo apie šios juostos kūrimo procesą ir įkvėpimo šaltinius.
Filmo pagrindinis veikėjas – roko grupės lyderis Simonas, kuris rodomas 1989-aisiais ir šiais laikais. Šį personažą vaidina du aktoriai – šių laikų Simoną vaidina Dainius Gavenonis, jaunystės – Marijus Mažūnas.
Besidomintys kinu ir muzika tuoj pat įžvelgs autobiografinį akcentą. Režisierius K.Vildžiūnas – buvęs devintojo dešimtmečio alternatyvios muzikos grupės „Šiaurės kryptis“ vokalistas.
Kartu su kitu jos muzikantu Zigmu Butaučiu šiam filmui jis netgi atgaivino senus „Šiaurės krypties“ kūrinius – jie sudaro filmo garso takelio pagrindą.
Tikro gyvenimo istorijos į filmą tikrai įpintos, tačiau Z.Butautis pabrėžė, kad „Senekos diena“, bent jau jo nuomone, vis dėlto nėra filmas apie „Šiaurės kryptį“: „Mūsų grupė buvo visai kitokia“.
„Taip, filmo istorija – perdirbti mano gyvenimo faktai. Bet perdirbti tiek, kad jau beveik nieko bendra neturi su tikrove“, – sutiko keletą metų scenarijų rašęs režisierius.
Kodėl filmo pavadinime yra išminčiaus Senekos vardas?
„Su Seneka filmas iš tiesų neturi nieko bendra. Bet jame pasakojame apie jaunus žmones, idealistus, ieškančius gyvenimo prasmės, savęs. Senekos filosofija tiesiog atspindi jų paieškas.
Filmo veikėjų šūkis – gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė. Kodėl jame rodomi 1989-ieji? Perestroikos pradžia ir buvo tas laikas, kai gyvenome čia ir dabar, praeitis atrodė byranti ir nykstanti, o ateitis – tik miražas“, – pasakojo K.Vildžiūnas.
Filme akcentuojamas Baltijos kelias, tačiau režisierius tikino, kad tai nėra politinis akcentas, greičiau – tiesiog gražus poetinis įvaizdis.
Jaunas aktorius M.Mažūnas prisipažino, kad pasinerti į devintojo dešimtmečio atmosferą ir suvaidinti tų laikų grupės dainininką buvo labai įdomu.
„Pasakiau tėvams, kad vaidinsiu „Šiaurės krypties“ dainininką, tėvas apsidžiaugė, kad prisimena tą grupę.
Tada radome visokių žurnalų močiutės palėpėje. Man netgi tris naktis teko miegoti filmo veikėjo kambaryje – su veikiančiomis tų laikų ausinėmis, fotoaparatais“, – kalbėjo aktorius.
D.Gavenonio vaidinamas personažas, jau pamačiusių filmą nuomone, daug kam šiek tiek primins Marijų Mikutavičių.
Pats aktorius dėl tokio palyginimo tik nusijuokė, bet sakė, kad jo veikėjo mintis ir norus turėtų suprasti daugelis.
„Man, kaip ir Kristijonui, labai brangus yra brandos laikas, kai buvau šešiolikos, septyniolikos. Viskas, kas su tuo susiję, mane formavo, kūrė.
Gyvenimas eina, darbai, reikalai, vaikai nuplauna tas mintis. O tada supranti, kad nedaug pasikeitei, nuo to, koks buvai tada, paauglystėje.
Bandai apsimesti, save kurti kitokį, kažkokį kitą gyvenimo būdą, įvaizdį, bet viduje vis tiek likai toks, kaip jaunystėje.
Kai susitaikai, kad taip yra, supranti, kad tai didžiausias turtas, kai nemeluoji sau, aplanko ramybė. Manau, tokią žinią mano personažas ir siunčia – vaidinu žmogų, laukiantį, kol jame daugelis dalykų susidėlios į savo vietas, nurims. Ir galima bus gyventi toliau“, – kalbėjo D.Gavenonis.
„Ar šis personažas – laimingas žmogus? Ne, jis nėra laimingas, nors jo gyvenime lyg ir viskas gerai. Manau, jis juda link išsivadavimo iš kalėjimo, kurį sukūrė pats sau“, – sakė K.Vildžiūnas.
Simono žmoną Astą filme suvaidinusiai aktorei Elžbietai Latėnaitei tai buvo labai savotiškas iššūkis.
Mat filme ji – TV laidų vedėja, o pati televizoriaus tvirtina beveik nežiūrinti.
„Galvojome, kokią laidą Asta galėtų vesti, pasirinkome pokalbių laidos žanras. Pasirinkome vieną laidą, pagal kurią Astos vaidmuo ir sukurtas. Kokią laidą? Gal nesakysiu, bet nesunku atspėti“, – juokėsi E.Latėnaitė.
Jos personažas – šiuolaikinės moters, kuri apsupta daugybės teorijų, kokia ji turėtų būti.
„Tvirta, silpna, vyriška, nevyriška, rytietiška, vakarietiška. Šiuolaikiška moteris man yra tokia, kuri ieško savęs“, – aiškino aktorė.
Kai kurios filmo scenos nufilmuotos Rusijoje, kalnuose greta Murmansko.
Filmo kūrėjai pasakojo, kad buvo planas ten skristi kariniu malūnsparniu, tačiau nepavyko – sulaukė neigiamo atsakymo, kai rusai sužinojo, kad filmuoti atvyksta lietuviai.
„Kodėl būtent ten? Nes Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje tokių vaizdų tiesiog nerasi“, – pasakojo K.Vildžiūnas.
Filmas skirtas Karlui Baumgartneriui-Baumi – jau mirusiam garsiam Vakarų kino prodiuseriui, kartais vadinamam Europos „arthouse“ kino tėvu, kuris žinojo apie „Senekos dienos“ idėją ir suteikė daug vertingų patarimų.
„Jis buvo vienas ankstesnio Kristijono filmo „Aš esi tu“ vienas prodiuserių. Būtent jis paskatino ieškoti galimybių kurti filmus kartu su latviais ir estais.
Šis filmas taip ir sukurtas – bendromis jėgomis“, – sakė „Senekos dienos“ prodiuserė Uljana Kim.
Filmą ketinama pristatyti ir kitose šalyse, jo premjera jau įvyko Estijoje.
„Mūsų partnerė sakė, kad, kaip estai, jie plojo neįprastai ilgai“, – juokėsi U.Kim.
