„Šiandien esu žiauriai liūdna. Per dvi dienas išėjo du socialiniai švietėjiški projektai, prie kurių prisidėjau. Kad ir kaip džiugintų sąmoningi, adekvatų, išmintingi žmonės ir jų reakcijos, perskaičius kai kuriuos komentarus... svyra rankos...
Kiek daug šlykščių, ribotų, netolerantiškų, kompleksuotų ir iš esmės nelaimingų žmonių čia gyvena... Kaip kartais būna baisu išsprogti iš savo socialinio burbulo... Nereikia eiti toli, tik galvą iškišti...
Ir jau dvokia žeminimais, patyčiomis, necenzūriniais žodžiais, grasinimais, negalvotomis žmogystomis ir nieko nenuveikusiais nevykėliais... Kurie minta mūsų viešumu, galiausiai – emocijomis. Kurie yra nedėkingi ir neturi jokio žmogiškumo... Aš labai noriu, kad tai baigtųsi.
Todėl net žeminama ir kartais nesuprasta, aš vis tiek kovoju, kuriu, diskutuoju, dalyvauju ir dalinuosi.
Tačiau šiandien man tiesiog baisu. Baisu gyventi, būti tokiai, kokia esu, baisu garsiai šnekėti be tabu, baisu daryti gerus darbus. Ką jau čia – ir gatve eiti kartais jau darosi baisu...
Ačiū visiems gražiems žmonėms, kurie mane supa, kurie palaiko. Jūs mane įkvepiate nesustoti, išlikti stipriai ir tikėti, kad kada nors visi tie sielos ubagai irgi taps gerais ir laimingais žmonėmis...“, – rašė Justė Arlauskaitė-Jazzu.
