O paskui – dar vieną: „Buvau epochų ir režimų įkaitė“.
JAV gyvenančio poeto, mąstytojo, eseisto, vertėjo, kultūrologo Tomo Venclovos motina E.Venclovienė gyveno tarp dviejų ugnių – maištaujančio ir sovietines vertybes niekinančio sūnaus bei visiškai režimui atsidavusio vyro poeto Antano Venclovos.
Dar svarbu žinoti, kad ši kieto charakterio Dama – smetoninio profesoriaus, klasikinių kalbų žinovo Melchioro Račkausko duktė, išaugusi išsilavinusių žmonių aplinkoje.
Kai įsiprašiau pasikalbėti, bute Vilniuje garbaus amžiaus ponią Elizą prižiūrėjo dvi samdytos slaugės bei sūnaus Tomo jaunystės draugas žurnalistas Zenonas Butkevičius. Tomas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dėstė Jeilio universitete.
Ant sienų – smetoninės Lietuvos laikų nuotraukos ir veikėjų portretai. Eliza juos pažinojo, kartu gėrė kavą, važiavo atostogauti prie jūros. Viename iš albumų užkištas garbės raštas sovietiniam rašytojui A.Venclovai. Vyro nuotraukos su sovietinių laikų veikėju Justu Paleckiu, Komunistų partijos Centro komiteto nariais. O šalia sūnaus Tomo dukters Marijos fotografija, atsiųsta iš Amerikos. Tomas emigravo į JAV 1977 metais.
Atsisakė savo pinigų dėl valstybės
E.Venclovienė niekada nėra vaikščiojusi į darbą. Kai 1971 metais mirė jos vyras Antanas Venclova, garsaus rašytojo honorarai leido išgyventi nevaikščiojant į tarnybą. Moteris gyveno labai uždarą gyvenimą ir daugiausia bendravo su savo seserimi rašytojo Petro Cvirkos žmona Marija Cvirkiene. Retsykiais pasikalbėdavo su poetais Vaciu Reimeriu ir Algimantu Baltakiu.
Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę, visos E.Venclovienės santaupos sutirpo bankuose, bet išdidi moteris nepuolė į paniką. Per televiziją išgirdusi apie referendumą, kurį dėl įšaldytų santaupų norėjo rengti nukentėję žmonės, ji ramiai tarė: „Aš – prieš. Jauna valstybė negali visiems grąžinti“. Kai „perestrojkos“ šauklys Michailas Gorbačiovas šiek tiek atleido geležinės uždangos varžtus, sūnus Tomas per žmones, atvažiuojančius į Lietuvą, ėmė remti savo motiną. Niekas nėra girdėjęs, kad ji būtų skundusis savo likimu.
-Papasakokite apie garsųjį savo sūnų. Jo draugas Zenonas sako, kad jaunystėje Tomas buvo pravardžiuojamas žmogumi iš knygų spintos, – paprašiau ponios Elizos.
-Kai Tomas gimė, jo veidukas man pasirodė neproporcingas. Ausys lyg ir buvo nevienodo ilgio. Sunerimus puoliau matuoti jas centimetru. Žiūriu, viena ausis iš tikrųjų ilgesnė, o kitos spenelis prispaustas prie galvos. Baisiai rūpėjo, ar išaugęs nebus kreivaausis. Išsikviečiau gydytoją, o ji pasakė: „Kuo žmogaus kūnas labiau deformuotas, tuo jis talentingesnis. Neimkite į galvą, meskite tą centimetrą į šalį ir džiaukitės“. Taip ir nutiko. Mano sūnus išaugo talentingas.
-Ar džiaugiatės pasauliniu sūnaus pripažinimu?
-Daugelis dalykų jam ir man atrodo skirtingai, bet aš niekada neribojau jo laisvės ir pasirinkimo.
-Net tada, kai jis parvesdavo Jums vis naują marčią?
-Tomas niekada neklausdavo mano nuomonės. Darė taip, kaip reikia jam pačiam. Sužinodavau, kai šaukštai jau būdavo po pietų.
-Ar Jus glumindavo, kad visos sūnaus mylimosios – ne lietuvės?
-Atsimenu įdomų dalyką. Dar būdamas nedidelis berniokas, Tomas Vilniuje eidavo prie rusų mokyklos tvoros ir spoksodavo į rusaites. Kartą jį net kažkas perspėjo, kad nežiūrėtų į vieną mergaitę, nes gaus į kailį nuo jos draugo. Kai aš paklausiau, kodėl jis taip daro, Tomas pasakė, kad lietuvės mergaitės jam atrodo be fantazijos, todėl jis negali rasti su jomis bendros kalbos. Kitų tautybių moterys jį traukė labiau, gal atrodė labiau apsiskaičiusios, įdomesnės, temperamentingesnės. Tomas turėjo ir lietuvių draugių, bet santykiai su jomis nebuvo sėkmingi. Aš nieko negalėjau padaryti, tai ir nesistengiau.
-Kuri iš marčių Jums buvo labiausiai prie širdies?
-Nedaug su jomis bendravau. Moterys jam nuo ankstyvos jaunystės buvo labai reikalingos. Ta jo aistra buvo aiškiai matoma, bet su manimi jis nesitardavo. Galiu tik pasakyti, jog man atrodė, kad Natalija Ogaj, su kuria Tomas susipažino dirbdamas Šiaulių dramos teatre, tekėjo už jo ne iš meilės, bet iš išskaičiavimo. Bet tai mano nuomonė, o jam gal visai kitaip atrodė.
Man prie širdies dabartinė jo žmona Tania, kurią vienintelę iš visų vedė bažnyčioje su žiedais ir gėlėmis. Ji viską supranta, yra nekvaila – pati sugeba parašyti apsakymą. Sutiko ją Vilniuje, kai Tatjanai buvo dvidešimt metų. Ji buvo netekėjusi mergina, o jisai – vedęs. Tada jie su Tania išsiskyrė, bet likimas vistiek suvedė po daugelio metų. Ji man patinka.
-Ar bendraujate bent su vienu iš savo anūkų – Natalijos Ogaj dukterimi Marija ar leningradietės Asios Černovos sūnumi Andriumi?
-Marytę labai myliu. Dabar ji gyvena Atlantos mieste Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra lankiusis Lietuvoje. Su motina ji išvažiavo į Ameriką paskui Tomą. Buvo leista šeimai susijungti. Bet jie paskui išsiskyrė ir gyveno atskirai. Tomo sūnų Andrių esu mačiusi, kai dar buvo mažutis. Jo motina Asia kažkada buvo atvežusi jį į Vilnių iš Leningrado. Su tėvu Andrius palaiko ryšius, bet aš nesu jo mačiusi ilgus metus.
-Kada su savo sūnumi Tomu jautėtės artimiausi?
-Kai jis apsisprendė iš čia išvažiuoti. Jo kūrybos Lietuvoje nespausdino, jam buvo sunku. Tomas labai norėjo išvykti. Po Helsinkio pakto valdžia netikėtai pasiūlė jam darbą ir ėmė įkalbinėti, kad liktų Lietuvoje. Jis atėjo pas mane tartis, ką jam daryti. Atėjęs pasakė: „Dabar tik nuo tavęs priklauso, ar išvažiuosiu. Kaip pasakysi, taip pasielgsiu“.
„Neturėk iliuzijų, – patariau jam.- Sovietų valdžia nedovanos, kad norėjai išvykti. Dėl manęs nebijok. Čia visiems tebesu Antano Venclovos žmona ir nepražūsiu. O tau čia likti tikrai baisu“. Ir jis išvažiavo.
-Kaip jūs bendraudavote sūnui išvykus?
-Aš klausydavau užsienio radijo laidų. Bet namie laikyti radijo aparatą bijodavau. Eidavau pas kaimynus. Kartais Tomas paskambindavo.
-Ar kaimynai smerkė Jus už Tomo poelgį? Kas labiausiai Jus palaikė?
-Labiausiai mane rėmė muzikų Geniušų šeima. Su jais ir bendraudavau. Galėdavau nuoširdžiai pasikalbėti. Man į akis niekas nesakydavo, ką iš tikrųjų galvoja.
-Papasakokite apie savo šeimą. Jūs su seserimi tapote garsių rašytojų – Antano Venclovos ir Petro Cvirkos – žmonomis. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
-Mūsų mamytė buvo lenkė, o tėvelis Melchioras Račkauskas – grynakraujis lietuvis. Be sesers, dar turėjau brolį. Namie vyravo griežta tvarka. Vaikai prie stalo privalėjo valgyti tylėdami ir neuždavinėti klausimų. Tėvelis prie stalo buvo Dievas. Jis dirbo gimnazijos direktoriumi. Išsilavinimas mūsų šeimoje buvo labai vertinamas.
-Dokumentuose esate Elžbieta Teresė. Iš kur atsirado vardas Eliza?
-Tai įdomi istorija. Jaunystėje mano tėvelis dirbo korepetitoriumi ir mokė vieną berniuką lotynų kalbos. Tas buvo gavęs pataisą. Mokinys turėjo dvi seseris – Elizą ir Terezą. Tėvelis jas įsimylėjo, bet nežinojo, kurią myli labiau. Tada jis nusprendė, kad kai ves ir pats turės dukterį, pavadins ją dviem vardais. Aš buvau pusantrų metų vyresnė už seserį ir man kliuvo tie vardai. Tačiau gimiau Besarabijoje, Bolgrado miestuke. Valdininkas rusas negirdėtų vardų registruoti nenorėjo. Jis pasakė: „Kokia dar Eliza Tereza? Bus Elizaveta“. Vėliau vardai buvo sulietuvinti.
-Kaip susipažinote su Antanu Venclova?
-Buvau ką tik pradėjusi studijuoti Kauno universitete. Jis jau buvo bebaigiąs studijas garsus poetas trečiafrontininkas. Mano draugė buvo man apie jį pasakojusi ir norėjo supažindinti, bet aš jai pasakiau: „Kam pažindinti? Kai man reikės, pati susipažinsiu“.
Bijojau, kad jis gali man nepatikti. Negalėjau pamiršti, kaip vienas vyresnis mokinys bandė mane augintis į žmonas. Jo rankos buvo tokios negražios, o nagai tiesiog purtė. Meilę vyrui reikia pradėti nuo rankų. Jos – širdies veidrodis. Jei rankos nesubtilios, net nepradėk, nieko neišeis.
-Ar prisimenate pirmąjį susitikimą su Antanu?
-Labai mėgau žaisti stalo tenisą. Stalas stovėjo universiteto koridoriuje, o už jo – drabužinė ir užkandinė. Ten buvo galima atsigerti arbatos ir kavos. Antanas mėgo gražioms merginoms pagal jų rašyseną nupasakoti jų charakterio savybes. Kai baigiau žaisti ir ėjau gerti arbatos, jis kaip tik aiškino, kuri mergina ko verta. Viena pasišaipė: „Mus pažįsti, tai esi gudrus. Išburk tai, apie kurią nieko nežinai“. Ir parodė į mane. Antanas paparašė, kad parašyčiau savo pavardę. Nerūpestingai brūkštelėjau: E. Račkauskaitė. Jis atidžiai mane nužvelgė ir pasakė: „Tamsta esi nesmulkmeniška. Ant „ė“ raidės nėra taško“. Padaviau ranką: „Malonu. Būsime pažįstami“. Nuo tos pažinties draugystė ir prasidėjo.
-Kada supratote, kad poetas Jus įsimylėjo?
-Kažkas man buvo sakęs: „Jeigu nori sužinot, ar vyras aistringas, pažiūrėk, kaip jis valgo obuolius. Jei godžiai, – labai temperamentingas.“
Mes ilgokai draugavome. Jis lydėdavo iki tėvų namų vartelių Fredoje, bet toliau jo nekviesdavau. Bijojau, kad tėvelis neapsidžiaugs. Kam tada galėjo patikti trečiafrontininkai? Bet sykį nebuvo kur trauktis. Pasikviečiau jį į verandą, tačiau nė vienas iš tėvų neišėjo su juo pasisveikinti. Mamytė varžėsi, kad prastai moka lietuviškai, bet išnešė dubenį obuolių. Antanas palinko ir ėmė šveisti taip godžiai, kad aš negalėjau žiūrėti. Tada supratau, kad jis labai jaudinasi. Pagaliau pasirodė tėvelis. Antanas atsistojo, pats priėjo, padavė ranką: „Venclova“. Tėveliui patiko ryžtingas rankos paspaudimas. Jis pasakė: „Man patinka, kai žmogus aiškiai taria savo pavardę“.
-Ar Antanas tėvams pasirodė priimtinas jaunikis?
-Netrukus gavau laišką. Voką iš paštininko paėmė tėvelis. Žvilgtelėjo į siuntėjo adresą ir paklausė, kas man siuntinėja laiškus iš bepročių namų. Ir perplėšė per pusę. Mat, Antanas ant voko buvo užrašęs „Liubavo valsčius, Kalvarija“. Kalvarijoje buvo psichinių ligonių prieglauda. Pyktelėjusi ant tėvelio, nusifotografavau prie Botanikos sodo ir nusiunčiau nuotrauką Antanui. Netrukus už jo ištekėjau. Jis buvo netikintis, rūpinosi, ar tekėsiu už jo ne bažnyčioje. Civilinė metrikacija užtruko, nes tada tikrindavo, ar nesi susituokęs su kuo nors kitu.
-Kada gyvenime dėl savo vyro esate nukentėjusi labiausiai?
-Kai atėjo sovietų valdžia, persikėlėme į Vilnių. Antanas buvo paskirtas švietimo ministru. Užėjus vokiečiams, jis turėjo trauktis į Rusiją, bet iš Kauno ilgokai negavo leidimo. Ryšiai veikė blogai. Pagaliau išvyko, manydamas, kad mane ir sūnų palieka tiktai porai dienų, nes tuometė propaganda tvirtino, kad vokiečiai tuoj bus atstumti. Kai jis pagaliau pasitraukė, Vilniuje likau visai viena. Vieną dieną naciai mane sulaikė ir įkišo į požemį. Naktį praleidau su žiurkėmis ir blakėmis. Bijojau, kad žiurkė nenukąstų nosies. Žinojau, kad iš kiemo veža žydus šaudyti, bet žiurkės man atrodė baisesnės, negu šaudymas.
Rytą visus išvedė į kiemą. Žiūriu, vienas Venclovos pažįstamas su vokiečiais vaikščioja. Jis priėjo prie manęs: „Jūs gi ne žydė. Ką čia veikiate?“ O aš visą gyvenimą buvau rami, ne isterikė. „Ne žydė. Bet sušaudys kaip žydę“, – ramiai jam pasakiau. Neketinau nei rėkti, nei ieškoti teisybės.
Netrukus mane pakvietė pas viršininką. Užlipau į antrąjį aukštą. Jis, išvertęs mano rankinę, apžiūrinėjo kiekvieną daiktelį. „Tvirtini, kad nesi žydė. O kodėl tavo tėvo vardas Merkelis?“ – paklausė vartydamas pasą. „Tai gal jums lietuvių vyskupas Merkelis Giedraitis – irgi žydas? Merkelis – sutrumpintas Melchioro vardas“, – paaiškinau. Viršininkas nepatikliai kraipė galvą. Atidarė piniginytę, o joje – mažas rusiškas kryželis apvalintais galais. Tas kryželis mane ir išgelbėjo. Nuvežė ne sušaudyti, o į kalėjimą.
-Gyvenote pasiturinčioje inteligentiškoje šeimoje. Kaip ištvėrėte kalėjime?
-Visada buvau sveiko proto. Kai atnešė supuvusių kopūstų, kitos moterys ėmė raukytis. O aš jas pamokiau: „Verčiau valgykime. Tai tik pirmoji diena. Toliau geriau nebus, o nevalgydamos nusilpsime“. Jos neklausė, o aš tų kopūstų paknebinėjau ir kiek numalšinau alkį. Kitą dieną taip ir buvo – vėl gavome tų pačių kopūstų. Man jau buvo lengviau, o jos išbadėjusios tuščiais skrandžiais puolė tų kopūstų ryti. Visoms buvo blogai su pilvu. Vakare atnešė sriubos su kukuliais. Visos puolė viena per kitą. Prižiūrėtojas matė, kad aš mandagiai elgiuosi. Joms išpilstė skystimą, o man suvertė visus kukulius. Bet aš padalinau visoms po vieną. Jos stebėjosi, kad taip elgiuosi. Kitą dieną prižiūrėtojas išvarė tualeto valyti. Kreipėsi ypatingai: „Kuri iš kurvų eis tualeto švarinti?“. Nė viena nenori. „Aš galiu“, – pasisiūliau. Pagalvojau – vistiek eilė ateis. Visos žado neteko, kad pati siūlausi. Nusiaviau gražius batelius, baltą palaidinukę pasikabinau ant vinies. Nosį užsikimšau ir viską sutvarkiau. Šaltu vandeniu nusiprausiau, vėl apsirengiau ir grįžau kaip niekur nieko. Kitą dieną – vėl ta pati ceremonija. Kas valys tualetą? Nė viena nenori. Aš vėl pasisiūliau. „Ne, tu jau buvai“, – atrėžė prižiūrėtojas. Per kelias dienas pelniau ir kalinių, ir prižiūrėtojų pagarbą.
Sėdėjau kalėjime, kol valdžia per radiją išgirdo Antaną, kalbantį iš Maskvos. Ilgiau kalinti mane nebuvo prasmės. Jie laikė mane kaip masalą, manydami, kad Antanas slepiasi Lietuvoje. Paskui iškart paleido.
-Kai vyras mirė, o sūnus emigravo, gyvenote viena. Ar labai jaudinotės, kai Tomas pirmąkart apsilankė gimtinėje po ilgų išsiskyrimo metų?
-Aš pati jį stabdžiau, kad per anksti negrįžtų. Kai Michailas Gorbačiovas ėmė grūmoti Lietuvai, kad nedrįstų atsisikirti, daviau žinią Tomui, kad dar nevažiuotų į Vilnių. Susitikome Maskvoje pas pažįstamus.
-Ką jautėte?
-Abu tą patį, ką ir visada. Ramų artumą. Koks buvo, toks ir grįžo. Tomas apsidžiaugė, kad mano dantys gražūs. Pasakiau jam: „Ko čia džiaugiesi? Mano burna pilna įstatytų dantų“. Dideli ir svarbūs dalykai labai arti nuo pačių paprasčiausių.
