Gimimo dienos proga J.Liesis paviešino savo vaikystės nuotraukų, smulkmeniškai aprašė 10-ojo gimtadienio vakarėlį.
Toliau pateikiame Juozo prisiminimus apie savo gimtadienio šventę:
„Ant išlankstomo stalo galo tortas: griliažinis, šonu per žemės riešutų trupinius pervažiavęs. Sovietinės kulinarijos stebuklas. 1983 m. lapkritis. Šalia torto daugiau nei alkanom akim aš. Kitam stalo gale tėvas. Tik ką čiaumojau lietuvišką mišrainę iš šlapiankos. Mama ją pjaustė, „ant“ deficitinio majonezo užmaišė. Ji kiekvienam po vieną (!) vištos koją lėkštėn įdėjo. Prie stalo kokie 13 sėdėjo. Pasipuošę, šventiški. Ir alkani.
Krumpliais nubraukęs majonezo likučius nuo lūpų labai jau norėjau torto. Laukiau. Bijojau ir laukiau kada bus laikas į jį panirt. Jo, visiems geriausiems dalykams reikdavo leidimo, ypač tada, kai neklausdavau. Replės, lituokliai, atsuktuvai, degintuvas, rėlės, lauko tranzistoriai, tiristoriai, spalvota izoliacija, mikroschemos, kondensuotas pienas... Viskam. Šį kartą negalėjau neklaust....
Suprantu kad tos detalės ne į temą, bet.... Tą akimirką pykau ant tėvo. Nekenčiau jo. Po to, kai jis demonstratyviai vienu (!) degtuku, tuo metu pas tėvus mes jau trise buvom, tad taupyti viską ir visur buvo ne madinga, o būtina, tai va, uždegęs tas deficitines žvakutes, vietoj to, kad jas greičiau užpūsčiau, o žvakutės dar kokiems penkiems gimtadieniams patarnautų, jis prakalbą rėžė.
Nekenčiau jo. Labai ilgos pauzės ir reikšmingas baritonas kambary aidėjo. „... įžengei į antrąją dešimtį... atradimų dešimtmetis...“ su patosu tariami žodžiai varė mane iš proto. Mano akys lakstė tarp čekiško krištolo fužerų, šakučių, rankų kurios tik ką vištų kojų kaulus ant lėkščių tvarkingai guldė, saldainių „Aisberg“, butelio degtinės, gal ir likerio net kokio kiaušininio. Akių savo iki tėvo akių nepakėliau. Kažkaip labai jau „neįtemą“ tas jos postringavimas buvo. Gėda man prieš draugus. O ir tėvo bijojau. Bet dar labiau torto norėjau. Minkydamas pirštus vėpsojau tėvo pusėn.
Tada dar nežinojau, kas tas yra spalvota televizija, kasetinis magnetofonas, Lietuvos trispalvė, bet torto norėjau labiau nei vėl pačiupinėti dolerį, klasėj buvau trečias tai padaręs – imperialisto pinigą palietęs, pauostęs.
„... Juozai, sveikinu!!“ nutilus tėvo balsui džiaugiaus, kad galva sveika liko po kilnojimo. Tokia maloniai siaubinga tradicija buvo. Visada laukdavau gimtadienių dėl torto ir nelaukdavau dėl šventinio kilnojimo. Buvau užtikrintas, kad kažkurį kartą tikrai nukrisiu. „Vienas! Du! Trys...“ visi šnopuodami į ausį rėkdavo. Kuo didesnis skaičius, tuo labiau taburetė siūbuoja. Kairėn, dešinėn, priekin. Aaaa! Ar gali būti tragiškiau nei užsimušt gimtadienio dieną išsprogdintais ausų būgneliais? „...Dešimt!!!“
Galų gale!! Mama... dar vienas sentimentalus priglaudimas, bučinys į skruostą. „Sugalvok norą“. Tomis akimirkomis įsitempdavau, nes nieko asmeniškiau nei „taikos žemėje“ nesušnabždėdavau. Įžengus į antrąją dešimtį reikia kažko daugiau. Bandžiau save apgaudinėti. „Taikos žemėje ir torto!“ ir iš visų plaučių, ir iš visų jėgų kumščius suspaudęs, pūstelėjau virš torto. Žvakės linko. Užpūčiau. Vienu (!) ypu.
Nervinausi matydamas, kad vikriai mamos rankose judantis peilis ne visus torto gabaliukus idealiai vienodo dydžio pjauna. Susitaikiau su neteisybe, kai didžiausią man įdėjo.
Sviestinis kremas... Aš buvau devintame danguje. Devintame komunalinio namo aukšte įžengęs į „atradimų dešimtmetį“ su akmens kietumo cukrine gėle tarp dantų. Panašiai laimingas buvau tik gavęs Školniką (dviratis), Desną (dviratis), Aistą (dviratis) ir prie bato trim dirželiais tvirtinamais riedučiais per kanalizacijos dangtį peršokęs.
Buvau laimingas ir dabar, gal net laimingesnis esu, nes vat tooooookia jūsų sveikinimų lavina užgriuvo.“
