Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis jai spaudė dešinę ir mielai atsakinėjo į klausimus.
Tačiau kiekvieną jos žingsnį budriai sekė advokatė mama. Jolanta sykį jau buvo ją smarkiai nuvylusi: turėjo tapti gydytoja, bet įstojo į žurnalistiką.
„Teisininkė mano mama geriau žinojo, ko man norėti. Tačiau ji buvo protinga, todėl racionaliai susitaikydavo su tuo, ko neįmanoma pakeisti. Be to, visada vykdydavo pažadus – tai jos gerasis bruožas“, – nusijuokė televizijos žurnalistė.
Dvi savarankiškos moterys siekė viršenybės
Politika visada domėjusis Jolanta nė neketino tapti gydytoja, nes ją labiau domino svetimos kalbos, nematytos valstybės ir diplomatų gyvenimas. Mamos norams ji smarkiai neprieštaravo, bet patyliukais brandino savo planus.
„Mama periodiškai pasiklausdavo, ar nepakeičiau nuomonės ir tebeketinu stoti į mediciną. Paskutinėje klasėje teko prisipažinti, kad nuomonę pakeičiau ir stosiu į žurnalistiką“, – pasakojo Jolanta.
Mama pasišovė lydėti dukterį į stojamuosius Vilniuje vildamasi, kad gal pavyks Jolantą įkalbėti studijuoti bent jau psichologiją.
„Iš to nieko neišėjo, bet užtat kurso draugai ilgokai iš manęs šaipėsi, kad už durų manęs laukia mama su keksiukais. Mama tvirtai tikėjo, kad geriau žino, kas man tinka, ir manau, kad šalia manęs neįsivaizdavo jokio jaunuolio, kuris man prilygtų“, – pajuokavo duktė.
Ji atsiminė atvejį, kai jos motina vos neplojo per pirštus jaunuoliui teatre, kuris, tikrindamas bilietus, draugiškai palietė Jolantos petį.
„Mano mama visada buvo įsitikinusi, kad moteriai vyro nebūtinai reikia, nes ji pati viską, ko trokšta, gali pasiekti: įgyti prestižinį darbą, gerai uždirbti, susiorganizuoti laisvalaikį“, – sakė žurnalistė.
Dukters atvyko lydima pareigūno
Jolanta gimė Vilniuje ir buvo vienintelis vaikas šeimoje.
„Kai tėvai išsiskyrė, mudvi su mama persikėlėme į Kauną. Dėl manęs tėvai konfliktavo. Mama buvo įsitikinusi, kad man užteks tiktai jos ir neketino leisti tėvui mane lankyti. Ji iš žmonių, kurie priima ryžtingus sprendimus ir į kompromisus nesileidžia. Galiojo principas „arba -arba“, – atsiminė duktė.
Jolantai atmintin labai įstrigo įvykis, kai mama po skyrybų valdišku automobiliu atvyko pas jos senelius į Panevėžį vėlai vakare ir dukterį paprasčiausiai pačiupo iš lovos ir išsinešė.
„Aš buvau pas senelę iš tėvo pusės. Ji nenorėjo manęs atiduoti. Tuo metu mano mama dirbo Aukščiausiajame teisme ir atvažiavo su kolega. Senelė nespėjo net pranešti tėvui, o aš buvau įvyniota į paltą ir skubiai išgabenta“, – pasakojo žurnalistė.
Įdomiausia, kad jos tėvas irgi dirbo teisininku, bet atkakli buvusi žmona turėjo drąsos išvogti dukterį, nepaisydama buvusio sutuoktinio norų, nes teismas mergaitę buvo auginti buvo priteisęs jai.
„Tačiau mano mamai, kai šitaip pasielgė, buvo vos 26-eri metai, kai nuoskaudos atrodo labai didelės ir imamasi ryžtingų veiksmų. Vyresniame amžiuje tokiam žingsniui greičiausiai nebūtų turėjusi parako“, – atlaidžiai šyptelėjo duktė.
Kitą dieną mergaitė rado po egle krūvą brangių dovanų.
„Ten buvo visokių žaislų ir net vaikiški puošnūs kailinukai, kurių aš išsigandau“, prisiminė Jolanta.
Vėliau Jolantos tėvas sukūrė kitą šeimą. J.Paškevičiūtės motina niekada neėmė iš jo alimentų dukteriai išlaikyti.
Padėjo susitvarkyti ir moralų neskaitė
Jolantos gyvenime buvo nutikęs nemalonus įvykis, kai ji ketino padėti savo draugams ir pasielgė neatsargiai.
„Kad ir kaip nenorėjau, turėjau prisipažinti mamai ir prašyti pagalbos. Ji racionaliai išsprendė nesusipratimą, elgėsi logiškai ir – svarbiausia – niekada man to kvailo poelgio nepriminė“, – įvertino motinos šaltakraujiškumą duktė.
Labiausiai motina dukterį nustebino, kai pakvietė ją į „Neringos“ restoraną papietauti, kai nemaloni istorija buvo užbaigta. Šį restoraną abi mėgo ir dažnai jame pietaudavo, bet duktė tikrai nesitikėjo būti pakviesta po neprotingo savo poelgio.
„Suvalgyk „Kijevo“ kotletą ir nustok save graužti“, – tarė dalykiškoji J.Paškevičiūtės motina.
Beraštis kolega kadre paliko klaidą
„Kas žinių vedėjos darbe yra baisiausia?“ – pasiteiravau.
„Kad darbo rezultatas nepriklauso vien tik nuo tavęs. Per rinkimus Vokietijoje mane įjungė į tiesioginį žinių eterį, bet žmogus, kuris rašė titrus, sugebėjo užrašyti kadre ne „Berlynas“, o „Berlinas“. Niekinga klaida sugadino visą reportažą, nes žiūrovai pirmiausia reagavo į klaidą, o tik paskui į turinį“, – papasakojo J. Paškevičiūtė.
Žurnalistė sakė, kad per transliaciją jautėsi it ant sparnų, o grįžusi sulaukė pašaipų ir klausimų, ar ji žino, kaip taisyklingai parašyti Vokietijos sostinės pavadinimą.
Schroederis nieko neišmanė apie Lietuvą
„Su kuriuo iš politikų kalbėtis buvo sudėtingiausia?“
„Su Gerhardu Schroederiu. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis davė interviu trims žurnalistams apie Baltijos šalių problemas išmanydamas tik labai paviršutiniškai. Vokietijoje vyriausybė ir parlamentas buvo ką tik persikraustę iš Bonos į Berlyną. Galimas dalykas, kad jis neturėjo laiko žvilgtelėti į savo padėjėjų parengtą informaciją apie Lietuvą. Pateikiu konkretų klausimą, o atsakymas – vanduo apie nieką. Vietoje „Ignalina“ sakė „Ingelina“. Klaidelė vietovės pavadinime būtų dar nieko, bet jis nė į vieną klausimą negebėjo atsakyti konkrečiai“, – atsiminė nevykusį interviu J.Paškevičiūtė.
Jai dar reikėjo vertėjauti estui ir latviui, nes šie prastai mokėjo vokiškai. Tačiau Vokietijos vadovo atsakymai ir į jų klausimus nebuvo išsamesni.
Lenkijos vadovas padarė išimtį Lietuvai
J. Paškevičiūtė sako, kad žurnalistams tikras aukso lobis yra lenkų politikas A.Kwasniewskis.
„Jis draugiškas, nepasipūtęs, aštraus proto ir natūraliai elgiasi. Kai Lenkijoje vyko referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą, žurnalistai iš Lietuvos važiavo filmuoti A.Kwasniewskio ir jo ponios. Prisigrūsti neįmanoma, kiekvienas stengiasi atsidurti kuo arčiau“, – pasakojo Jolanta.
Matydama, kad nebus paprasta gauti interviu, ji atsistojo toliau nuo žurnalistų minios ir pamatė ateinantį Lenkijos prezidentą.
„Išdrįsau lenkiškai paprašyti, kad atsakytų į porą klausimų, o jisai klausia: „Iš kur?“. Sakau, kad iš Lietuvos. „O, lietuviams reikia duoti interviu!“. Ir atsakė į visus klausimus. Išskirtiniu interviu buvau labai patenkinta, nes juos gauti nėra paprasta“, – sakė žurnalistė.
J.Chiracą sudomino lietuvių kalba
Kai Algirdas Brazauskas buvo pakviestas į Prancūziją atvykti susitikti su prezidentu Jacques'u Chiracu, žurnalistams nebuvo parengta jokios išankstinės informacijos, kuri paprastai išdalijama gerokai prieš svarbius tarptautinius susitikimus.
„Eliziejaus rūmų kieme visi laukiame. Staiga matau, kad Algirdas Brazauskas eina per kiemą kartu J.Chiracu. Iš nevilties lemenu lietuviškai: „Prezidente, būkite malonus, prieikite pasikalbėti. Ir ką jūs manote? Abu politikai pasuko link mūsų“, – prisiminė J.Paškevičiūtė.
„Kaip elgėsi J.Chiracas?“ – pasiteiravau.
„Man padarė įspūdį, kad J.Chiracas labai susidomėjęs ir pagarbiai klausėsi lietuvių kalbos. Gal tas mandagumas yra išmoktas, bet tokie dalykai daro įspūdį“, – sakė žurnalistė.
Ji prisipažino, kad kartu buvęs derybininkas Vygaudas Ušackas tada pasufleravo, ko klausti, nes buvo deramasi dėl įvairių sąlygų, kurios bus taikomos Rytų Europai, nes tada Lietuva dar tik rengėsi tapti Europos sąjungos ir NATO nare.
Nuo Strasbūro iki Pentagono
J.Paškevičiūtė niekada nesigailėjo tapusi tarptautinių žinių redaktore ir komentatore.
„Pranešinėjau iš Strasbūro, kai Lietuva buvo priimta į Europos Tarybą. Dalyvavau Pentagono rengtame seminare žurnalistams, įgijau draugų tarp kolegų žurnalistų visame pasaulyje. Kad galėtum skubiai pranešti svarbią informaciją ir ją patikrinti, būtina turėti asmeninių kontaktų įvairiose šalyse“, – kalbėjo žurnalistė.
J.Paškevičiūtė sako, kad kiekvienam tikram žurnalistui, sužinojus viešai pateikiamą informaciją, labai svarbu domėtis, kaip buvo iš tikrųjų.
Žurnalistė laisvai kalba angliškai, vokiškai, lenkiškai. J.Paškevičiūtė yra apdovanota Didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiumi.
