Mus jungė ledinis juokas. Jurgai Ivanauskaitei atminti

Šiandien Jurgos Ivanauskaitė gimimo diena. Ji dabar švęstų 55-erius. Kai  Jurga  dar buvo gyva, išspausdinau šitą straipsnį, jeigu gyvybe galima pavadinti visai išsekusį ir geliantį kūną. Tekstas turėjo patekti į pirmąją apie J.Ivanauskaitę rengiamą knygą, kurią sudarė jos draugė poetė Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė. Nepateko, nes jo atsisakė Jurgos mama.

Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Jurgos Ivanauskaitės namuose<br>P.Lileikio nuotr.
Jurgos Ivanauskaitės namuose<br>P.Lileikio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę pažinojo visa Lietuva<br>P.Lileikio ir R.Jurgaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Nov 14, 2016, 6:11 PM, atnaujinta Apr 17, 2017, 11:27 PM

 Aš ją suprantu: ji negalėjo suvokti, apie ką mes kalbamės telefonu ir susirašinėjame žinutėmis iki paskutinės akimirkos, kol Jurga dar pajėgė baksnoti klavišus. Jurgos mamai atrodė, kad aš, sveikesnė ir lengviau išsisukusi iš ligos, neturiu jokios teisės į paskutines tirpstančias jos dukters dienas.

  Mus siejo vėžys, daugiau niekas. Tiksliau, mus siejo bandymas iš ligos daryti spektaklį. Tąsyk buvau daug silpnesnė, nei esu dabar, ir baimė užmušinėjo: visi vėžininkai tik vaizduoja drąsuolius, bet baimė staiga strykteli iš už kampo ir laiko ranką prie kaklo, žiūri į akis ir nekvėpuoja.

  Ir tada aršiai kvatoji. Štai kas mus jungė: ledinis juokas.

  Dabar jau parašyta Jūratės Baranovos knyga „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“. Jurgos mama leido autorei cituoti mūsų susirašinėjimus.

  Beje, Jurga labai troško, kad apie ją būtų rašoma daug: sužinojusi diagnozę, ji norėjo pasilikti jai svarbių žmonių atmintyje stipri, graži ir neįveikta. Sykį yra man prasitarusi: „Noriu, kad į mano laidotuves ateitų daugybė žmonių. Aš žinau, kad juos matysiu.“

Vieni Jurgos Ivanauskaitės metai

  „Jurga, niekada nepamiršiu 2005-ųjų Kalėdų. Jos buvo šiurpios, pamėkliškos ir pažymėtos lemtingos ligos ženklu. Mes su tavimi niekada nebuvome draugės, tik pažįstamos iš matymo. Bet vėžys susieja žmones artimiau nei kraujo giminystė. Tą vakarą sužinojau, kad ir tu, kaip aš, įsirašei į pasmerktųjų draugiją, kurios nariai visą gyvenimą balansuoja ant ribos: atsinaujins liga ar ne?

  Likus porai dienų iki Kalėdų, man paskambino „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė ir pakvietė į leidyklos vakarėlį. Nuo operacijos buvo praėjęs vos pusmetis. Ką tik buvo išėjusi mano knyga „Posūkyje – neišlėk“. Ją pirko. Pirmoji ligos stadija irgi tarsi liudijo, kad vėžininkų loterijoje aš ištraukiau laimingą bilietą. Turėjau džiaugtis.

  Bet iš tiesų jaučiausi leisgyvė. Mėnesį negalėjau įveikti paprasčiausio bronchito. Kosulio priepuoliai trukdavo po pusantros valandos, nepadėjo jokie antibiotikai. Man buvo sunku peršliaužti per kambarį. Per smegenis kalė mintis, kad procesas persimetė į plaučius.

  „Jeigu pajėgi įsėsti į taksi, atvažiuok. Jurgai – sarkoma, pats pikčiausias vėžys, trečios ar ketvirtos stadijos. Ji ką tik išėjo iš ligoninės ir turėtų dalyvauti. Gali norėti su tavimi pasikalbėti. Jei pati neprieis, tylėk kaip žemė“, – įsakmiu balsu prigrasino man Lolita, kaip tik ji viena moka.

  Prisigėriau kosulį slopinančių vaistų ir sugniaužta širdimi nuvažiavau. Įsidėjau į rankinę knygą „Kelionė per vėžį“. Ją man dovanojo tuometė „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė Rūta Sinkevičienė, kai pati palaidojo vėžiu sergančią savo motiną. Knygą parašė amerikietis onkologas, gydęs ir slaugęs vėžiu sergantį savo tėvą. Išmintinga knyga, mokanti ne tik kovoti su liga, bet ir jai pasiduoti. Ji vienintelė mane gelbėjo, kai užeidavo baimės priepuoliai. Žmonės, į kuriuos emociškai įsikibdavau bandydama sulaukti paspirties, jausdavosi nejaukiai ir prasčiausiai pasprukdavo.

  „Jeigu ji prieis, dovanosiu tą knygą“, – šiurpdama laukiau momento, kai tu pasirodysi.

  Prie stalo buvo linksma, bet oras net virpėjo nuo įtampos. Manau, kad vienas kitas jau buvo kažką negera girdėjęs apie tavo ligą. Leidykla Kalėdų proga svečiams buvo išdalinusi ką tik išleistą „Angelariumą“ su nuostabiais tavo pieštais angelais – spalvotais, tobulai subtiliais ir kraupiai pranašingais. Tu pasirodei vakarėliui įpusėjus – blyški, juodais paakiais, degančiomis akimis.

  Atrodei įspūdingai: išsekusi, virpanti ir ryžtinga tarsi kokia Ofelija, Karmen ar Čio Čio San viename asmenyje – kaip visos moterys, atsidūrusios ant ribos. Autografus ėmė rinkti net tie, kurie niekada to nedaro.

Troško pasitarti

  Beveik iš karto žengei prie manęs ir tiesiai pareiškei: „Man vėžys. Jie sako, kad paskutinė stadija! Ar žinai, ką jie man patarė Onkologijos institute?! Kad aš liaučiaus šmaikštauti ir šypsotis, nes padėtis pernelyg rimta. Jie man net nepaliko galimybės nuo situacijos gintis juoku! Atrodo, jiems būtų labiau patikę, jei, išgirdusi diagnozę, būčiau griuvus ant kilimo, voliočiaus rėkdama, raudodama ir iš nevilties raudamasi plaukus. Jie man pasirodė tarsi inkvizitoriai, kurie skelbia nuosprendį, bet ne kaip gydytojai, kurie net kritiškiausioje situacijoje privalėtų suteikti žmogui viltį.“

  Tai buvo pats tiksliausias apibūdinimas: vienoj pusėj daktarai su dalykišku paskutiniosios instancijos teisumu, o kitoj – šoko ištiktas pacientas, nesuvokiantis, ko griebtis.

  „Jie net nenorėjo priimti manęs į Onkologijos institutą, kai sužinojo, jog sarkomą kojoje atsitiktinai aptiko plastikos chirurgas Gediminas Rauba. Jis mane ir operavo, o per tą nelemtą konsiliumą kažkodėl tapo onkologų sarkazmo objektu. Aš puikiausiai supratau, kad esu mirtinas ligonis. Kas yra sarkoma su metastazėmis plaučiuose, iki soties prisiskaičiau internete. Prie tokių kaip mano atvejų visur figūravo vienintelis žodis: MIRTIS. Tačiau mane apėmė kažkoks pasiutimas, tiesiog šventas įtūžis kapstytis iš beviltiškos situacijos jau vien tam, kad daktarams, prisiėmusiems dievų teisę skelbti mirties nuosprendžius, įrodyčiau, jog anaiptol ne viskas yra jų valioje“, – sakai tu ir juokiesi degdamasi cigaretę.

  Tas juokas ir santūrus, ir isteriškas vienu metu. Pasakoji, kaip koją operuojantis chirurgas padarė pjūvį ir suvokė, kad reikalai blogi. Kaip visą savaitę praleidai nežinioje laukdama histologinio tyrimo rezultatų, nors intuicija ir pasąmonė jau visais balsais rėkė, kad reikalai bus labai blogi. Kaip pirmadienio rytą Gediminas Rauba įėjo į palatą ir, paėmęs už rankos, su ašaromis akyse pranešė, kad auglys piktybinis.

  „Dar po pusvalandžio tą patį pakartojo mane globojusi daktarė Lina Lauraitienė. Ji irgi buvo apyverksnė. Stengiausi žiūrėti į lubas, kad iš akių neprapliuptų ašaros. Prieš pranešdama baisią naujieną mamai paprašiau raminamųjų injekcijos“, – beri greitakalbe.

  Tu užpili mane žodžių srautu bandydama papasakoti, ką patyrei. Sakai man, kad į ligoninę pasiėmei mano knygą „Posūkyje – neišlėk“, kurioje aprašiau savo vėžį, ir mokeisi ją mintinai kaip vadovėlį. Cituoji, kad neabejočiau: „Vaškiniais veidais daktarai man aiškina, kad reikės operuoti ir išpjauti vos vos daugiau. Konsiliumas. Vieni sukriošę, kiti – neapsiplunksnavę. Pirmiesiems seniai nebeįdomu, antriesiems esu gera žaliava mokytis. Fiziškai jaučiu šaltį, kuris rakina, kai jie skelbia nuosprendį“...

  Jurga trumpam nutyla.

  „Tik kai susirgau, supratau, kodėl nusifotografavai su ta idiotiška raudona suknele ant savo knygos viršelio. Raudona spalva – kraujas ir viltis. O taip pat – iššūkis ligai ir visiems, kurie nori matyti tave palaužtą ir sugniuždytą“, – sakai man liūdnai.

  Bliauti, bliauti, bliauti. Galvoje tik viena mintis: kaip pasakyti tau, jog pirmųjų dienų patirtis sužinojus diagnozę – tik pati pradžia į begalinę kelionę per kančią.

  „Jurga, nerūkyk. Tau dabar reikėtų taupyti jėgas“, – lemenu kaip idiotė.

  Tu tik mosteli ranka.

Prisiminė Nijolę Sadūnaitę

  „Ar žinai, apie ką dabar dažnai galvoju? Apie Nijolę Sadūnaitę. Sykį mačiau, kaip ji ėjo Pilies gatve, staiga pasilenkė ir surinko alaus butelio šukes, kad niekas nesusižeistų. Tiesiog pasilenkė ir surinko nieko nedemonstruodama. Susipažinome prieš kelis mėnesius Geteborgo knygų mugėje. Maniau, kad ji, vienuolė, nenorės man net rankos paduoti, juk turiu raganos reputaciją. O ji pareiškė: „Aš irgi ragana.“ Mane apstulbino jos vidinis švytėjimas ir optimizmas, kokį gali savy turėti tik labai Dievo mylimas žmogus. Dabar dažnai pasikalbam telefonu. Ji moka paguosti kaip niekas kitas, net iš jos balso ir juoko sklinda ta ypatinga Dievo malonė“, – sakai tu žiūrėdama į vieną tašką.

  Vakarėlyje dainuoja Kostas Smoriginas. Visi pakilo nuo stalo ir nuėjo jo klausytis prie židinio. Mudvi liekam sutūpusios ant kėdžių, staiga tapusios artimos. Tau gelia koją ir silpna po operacijos, nes praėjo labai mažai laiko. Aš beveik nebegaliu įkvėpti nuo kosulio, nes pasibaigė slopinančių vaistų veikimas.

  „Ar žinai, kad Nacionalinės premijos Lietuvoje duodamos tik vėžiu mirštančioms rašytojoms? Antraip negausi. Už vėžį davė Juditai Vaičiūnaitei, Nijolei Miliauskaitei, o dabar – man. Tą patį lemtingą pirmadienį ligoninėje sužinojau ir apie Nacionalinę premiją, ir apie sarkomą. Mano likimas mėgsta krėsti pokštus! Galėtų tą premiją susikišt sau į vieną vietą, kad tik vėžio nebūtų“, – tavo akys dega.

  „Ta premija yra ne tik įvertinimas, bet ir pinigai. Dabar tau jų labai reikės, o visa kita nesvarbu“, – sakau.

  „Žinai, kas man sunkiausia? Neturiu laiko net išsiraudoti viena. Apsikabinti katę ir išsiverkti virtuvėje. Tuoj išeisiu iš proto nuo aplinkinių užuojautos. Namai pilni stebuklingų grybų antpilų ir šaknų trauktinių, pastatysiančių mane ant kojų“, – ironizuoji.

  Pažįstama. Viskas iki skausmo pažįstama. Kai žmonės sužino apie kieno nors vėžį, jie patarinėja visiškus niekus arba ima pasakoti istorijas apie stebuklingus pasveikimus, nes nežino, ką pasmerktajam sakyti.

  „Jurga, bus dar blogiau. Kai sužinos visi, prie tavo palatos stovės jautruolių minios. Pagrasink ligoninei, kad kreipsiesi į Prezidentūrą, jei į tavo palatą bus įleistas bent vienas „draugas“, – bandau tave prajuokinti.

  „Aha. Dabar norėčiau būti paciente, kurios niekas nepažįsta. Tokiu absoliučiu nuliu su nuskalbta pižama ir baisia diagnoze. Tai, kad esu žinoma, dabar man labai trukdo“,  – sakai liūdnai.

  Mes kalbamės apie tavo būsimą kelionę į Jeruzalę arba Lundą Švedijoje. Į Izraelį tu ketinai vykti dar nežinodama diagnozės ir nuėjai į polikliniką prašyti nuskausminamųjų. Koją nepakenčiamai gėlė ketverius metus.

  „Ligoninė Lunde, atrodo, realesnė galimybė. Pasiūlė vaikystės laikų draugė, kuri su vyru dabar gyvena ir dirba Švedijoje. Jie abu gydytojai, turi ryšių medicinos pasauly. Bet reiks laukti. Matai, kaip puikiai pavyko: vėžys sutapo su šventėmis, o per Kalėdas, kaip žinai, vėžiai negydomi“, – ironizuoji.

  Sarkastiškai juokiesi ir vėl degiesi naują cigaretę. Mūsų pokalbis – tarsi dviejų pamišėlių dialogas. Aš su siaubu įsivaizduoju tavo Kalėdas, per kurias reikės laukti. Sužinojus apie vėžį baisiausia yra laukti ir suvokti, kad savo labui beveik nieko padaryti negali, nes neišmanai, ką daryti. Sprendimai privalo būti greiti, logiški, nes antraip jų nebeprireiks. Tampa akivaizdu, kad sveikatos apsaugos sistema funkcionuoja visai ne taip, kaip įsivaizdavai, o padėti gali tik atsitiktinumai ir lemtingi sutapimai. Arba šimtą metų nematyti seni pažįstami, galintys dar sykį patikslinti diagnozę ir gydymo schemą kokioje nors užsienio ligoninėje.

  Tu klibinkščiuoji aplink stalą vilkdama skaudančią koją. Pasišneki su Antanu A.Jonynu ir Kostu Smoriginu apie savo scenarijų Algimanto Puipos filmui, statomam pagal tavo knygas. Grįžti ir sakai: „Kostas man pasakė: „Grįši iš Švedijos po operacijos ir tęsi.“. Aš žinau, kad negrįšiu.“ 

  Ir žiūri į mane beprotiškai didelėmis akimis. Tokį žvilgsnį sunku atlaikyti. Paskui liūdnai sakai: „Sunkiausia būti su mama. Ji neleidžia susitaikyti su liga ir pasiruošti mirčiai. Jos nuolatinis buvimas šalia – man kaip priekaištas. Norėčiau greičiau išvažiuoti ir nematyti, kaip ji kenčia.“

Naktinės žinutės iš Švedijos

  Mes susitariame, kad siuntinėsime viena kitai žinutes. Paskutinė sausio savaitė baisi. Švedijoje, Lunde, tau turėjo dar sykį operuoti koją. Aš nedrįstu siųsti žinutės ir klausti, ar tu gyva. Svarstau, kad praneštų kokia nors radijo stotis, jei atsitiktų kas nors bloga. Kai išsiunčiu pirmąją, kelias dienas negaunu atsakymo. Paskui jis ateina.

  „Buvau reanimacijoje. Ten negalima naudotis mobiliaisiais. Ištvėriau. Labiausiai bijojau pabudimo iš narkozės. Ne tiek totalaus blogumo jausmo, kiek „važiuojančio“ stogo – ponarkozinės psichozės. Nepatogu prieš švedus. Dabar jaučiuos kaip panaudotas prezervatyvas, nors moteriškos giminės padarui gal labiau tiktų kitoks palyginimas. O kur dar visi tie prie pjūvių prikabinėti maišeliai ir žarnelės! Siaubas! Nervinių audinių sarkoma pasitaiko vienam iš milijono. Matai, kokia esu išskirtinė“, – juokauji.

Pasiskundi, kad tau nepatiko, kaip A.Puipa perdarė būsimo filmo scenarijų. „Puipa su manim nebendrauja tarsi jau būčiau mirusi. Neturiu jėgų kovoti ir su juo, ir su ketvirtos stadijos sarkoma. Palaikau ryšį tik su Rasa Samuolyte, kuri vaidins Viką, – mano jaunystės laikų antrininkę. Raganaujam SMS žinutėmis, kad filmas pavyktų.“

  Po Lundo tau teko keliauti į Upsalą operuoti plaučių. Dvylika valandų važiavai per visą Švediją gulomis, pririšta prie neštuvų. Šalia buvo sesuo Radvilė. Tik po daug mėnesių sužinai, kad gydytojai ilgai svarstė, ar apskritai verta tave operuoti, – nesitikėjo nieko gera. Nugalėjo vieno iš jų ryžtas, drąsa rizikuoti ir matyti viltį net beviltiškiausioje situacijoje.

   Kažkodėl mudvi susirašinėjame vėlai vakare arba rytais. Iš pradžių į tai neatkreipiu dėmesio, o paskui suprantu: vakarais, kai prieš miegą liekame vienos, labiausiai kamuoja nerimas. Klausinėju, kokiais aparatais tave tyrė Švedijoje. Mano kosulys nesiliauja antrą mėnesį.

  „Magnetiniu rezonansu, kaip ir Vilniuje. Tik čia tie aparatai pasiekę beveik tobulybę. Užtat ir randa manyje daug daugiau visokių šlykštynių, negu Santariškėse. Laikykis ir nebijok.“

  Abi isteriškai kikename, kiekviena savo pusėje. Apie baimę ir bebaimiškumą vėžininkai gana greitai įgyja savą supratimą. Netrukus paaiškėja, kad trečią kartą tau reikia operuoti koją.

Bandė juoktis iš savo kančių

  „Ta dukart pjauta koja ėmė gaminti kažkokius klaikius skysčius. Perėjau koridorium ir paskui save palikau oranžinę šliūžę, kaip sužeistas gyvulys. Buvo darbo valytojui iš Eritrėjos, kuris vis švilpauja džiazo melodijas. O švedė sesutė, pamačiusi mano kojos turinį, vos neapalpo, o paskui puolė verkti. Bandžiau ją guosti, kol daktaras kapstėsi man į šlaunį iki alkūnių sukišęs rankas. Situacija absoliučiai tragikomiška. Gailėdama tos kūkčiojančios seselės, turbūt pirmą kartą ėmiau gailėtis ir pati savęs. Vis bandau susivokti, ką jaučiu sužinojus apie eilinį pjaustymą. Aptemsta protas, todėl nebejaučiu nieko. Vis dažniau galvoju, ar net pats nuostabiausias gyvenimas yra vertas tokių kančių kainos, kokią dabar moku. Į koją įstatė siurblį“ – rašai man kovo viduryje.

  Pašiurpus klausiu, kaip tu giniesi nuo tos klaikybės.

  „Aš visąlaik kartoju Kryžiaus kelio stotis. Toji malda mistiškai padeda. Pasąmoningai suvokiau, kad nebėra jėgų jokiai neigiamai emocijai. Tad bandau linksmintis. Sesuo man padeda. Tą koją man dabar tvarko kas antrą dieną ir taiko pilną narkozę. Esu operacinės gyventoja ir anesteziologų draugė. Chirurgas vakarais atneša vyno“, – gaunu žinutę.

  „Jurga, tavo „Miegančių drugelių tvirtovė“ – labiausiai perkama knyga. Jau daug savaičių“, – bandau tave pralinksminti.

  „Man absoliučiai tas pats, bet mama džiaugiasi. Bent tiek galiu ją pradžiuginti visame šitame blogų naujienų sraute. O aš džiaugiuosi, kad neturiu vaikų. Ta liga genetinė. Tai vienintelis turtas, kurį gavau iš tėvo giminės. Juk būčiau tą pačią dovanėlę perdavus ir savo vaikams.

  Ar žinai dar vieną naujieną? Man reiks išpjauti kairį plautį, o dešinį apipjaustyt. Operacijos bus dvi. Šiandien visai neturiu jėgų. Net verkiu iš bejėgiškumo. Norėčiau iššliaužt laukan ir visiems laikams užmigt prašmatnioj švediškoj pusny. Labanakt.“

  Ką guodžiančio galėčiau tau parašyti? Susitraukusi tyliu.

  „Dvi paras pailsėjau nuo operacinės ir reanimacinės, bet ryt vėl ten keliausiu. Tarpuose tarp kankynių neturiu jėgų jokiai veiklai – net SMS tekstui“- rašai man kitą dieną.

Trumpam ištrūko iš ligoninės

  Po begalinių operacijų pagaliau ateina gera žinia: „Paleido iš ligoninės. Nuo to ir kaifuoju. Galva tuščia, minčių nėr, išskyrus laisvėn pabėgusio mirtininko svaigulį. Dar pagyvensim kaip išprotėję Vietnamo karo veteranai, kurie sugeba egzistuot tik mirtino pavojaus sąlygom! Apie rašymą negaliu net pagalvoti. Nėra jėgų. Neįsivaizduoju, kaip reiks, jei bus lemta sugrįžti į normalų gyvenimą.

  Ir dar viena, visai linksma: „Burbėjau dėl tos tavo raudonos suknios, o pati, vos išėjus į laisvę, nusipirkau du sijonus a la Frida Kahlo! Dar pereisiu Vilniaus gatvėmis su tais sijonais, „štob vse znali!(rus. „kad visi žinotų“ – Red.past.)

  Džiaugiuosi ta tavo žinute taip, tarsi man pačiai būtų kas pranešęs, jog gyvensiu amžinai, o vėžys – tik blogas ir sunkus sapnas, susapnuotas juodą naktį.

  Neilgai trukus pasiekia dar viena nuotaikinga tavo žinutė: „Perskaičiau tavo manifestą „Šiaurės Atėnuos“. Liuks! Gal įtari, kas tie Castor@Pollux?(Žeminančia maniera mano debiutą savaitraštyje sudirba anoniminiai kritikai, pasivadinę Castoru ir Polluxu. Duodu grąžos jiems tokiu pačiu padugnių tonu. Patyliukais manau, kad jiems reikėtų išsioperuoti bent apendicitą, kad suprastų, apie ką ta mano knygelė „Posūkyje – neišlėk“.

  „Aha, žinau. Jauni piemenys Žilvinas Andriušis ir Darius Pocevičius. Labai smagiai pasilinksminau „kaldama“ jiems atgal. Tyčia apsimečiau, kad nežinau, kas jie tokie, ir išvardinau bent šešetą garbių vyrų, kurie teoriškai galėjo parašyti tą „recenziją“;. Provokacijos mane tonizuoja!“

  „O tu dar nusipirk „Metų“ žurnalą ir paskaityk apie 2005 metų prozą. Ypač Renatos Šerelytės opusą. Mudvi su tavimi esame tautos ir literatūros priešės, todėl mums laikas į kapines. Kliuvo ir Jūratei Baranovai. (J.Baranova -- filosofė, recenzavusi Jurgos kūrybą ir mano knygelę.)“

  „Jau tampa nuobodu. Tų puldinėjimų tiek daug, kad iš tikrųjų netrukus pasijusiu parašiusi kažką ypatinga“, – patenkinta atrašau Jurgai.

  „Paskaityk, paskaityk, – labai sveika. Kažkuri boba oficialiai pareiškia, kad mus atriboja nuo lietuvių literatūros, o tai, kad mus skaito, yra mirtina nuodėmė“ (žinutės pabaigoje Jurga priklijuoja juokingą išsiviepusį veidą).

  Išvada: man irgi kliuvo kažkiek tavo šlovės – štai ką reiškia išsispausdinti toje pačioje leidykloje tuo pačiu metu! „Ką ketini daryti nebepriklausydama lietuvių literatūrai?“- teiraujuosi.

  „Kursim neliteratūrą toliau. Aš jau darau tai 20 metų. Mūsų neminės ainiai, o 23 amžiaus vadovėliuose mūsų pavardžių nebus šalia Apučio ir Granausko. Išnyksim kaip dūmas! Turėk galvoje, kad lietuvių literatūros savininkai tau jau paskyrė vietą. Net jei imtum rašyti kaip Proustas, vis tiek sakytų: „Viską padarė piaras!“ (viešieji ryšiai – Red.past.)

Dar viena operacija

  Mums abiems pakyla nuotaika. Kad tu skaitinėji literatūrinius žurnalus, man atrodo pats tikriausias įrodymas, jog sveiksti. Po to – ilga tyla. Balandį – nauja šiurpi žinutė: „Operacija – balandžio 3-ąją. Viso plaučio nešalins, tik apipjaustys, kad liktų ką švitinti. Guzą, kuris įaugęs į širdies arterijas, paliks radiacijai“, – rašo Jurga.

  „Ar labai bijai?“- klausiu nedrąsiai.

  „Tiek, kiek verčia instinktas. Kelią operacinėn ir manęs atjungimą žinau mintinai“ – gaunu stoišką tavo atsakymą.

  Balandžio 5-ąją ateina džiugi žinutė: „Operacija praėjo daug geriau, nei buvo tikėtasi. Pusė plaučio liko, o kiaušinio dydžio auglį kraujagyslėse pašalino. Po poros mėnesių jis būtų suvalgęs širdį. Miegu 24 valandas per parą. Net negirdžiu, kaip burzgia prie manęs prijungti aparatai. Dienoraštyje per du mėnesius neparašiau nė eilutės. Televizorių žiūrėt irgi per sunku, nebent – „Animal Planet“, kaip žvėrys žudo ir ryja vienas kitą. Juk irgi esu žudoma ir ryjama. Labai jau žiaurūs tie gamtos dėsniai...“

  „Kaip tą operaciją darė?“ – klausiu tavęs.

  „Po krūtimi daro dailutį 10 centimetrų pjūvį, praskečia šonkaulius,suploja plautį, kaip kopūsto lapą ištraukia laukan, apipjausto, įdeda atgal ir pripučia neigiamo slėgio. Kartais pasižiūriu į savo atspindį veidrodyje ir pagalvoju: „Vargšė moteris, visa išskrosta“. Tarsi manęs pačios tai visai neliestų. Užmiršau dar vieną detalę: plautį sulipdo klijais, pagamintais iš nuosavo arterinio kraujo, o virinimo aparatėlis kainuoja kaip Lietuvos metų biudžetas. Antra tiek kainuoja sąvaržėlės,kuriomis susega pjūvio vietą. Švedai man visa tai dovanoja. Nuo šiol tikrai esu labai brangi, tiesiog neįkainojama moteris“.

  „O Dieve! Na, ir aprašymą atsiuntei! Eik dirbti į prozektoriumą arba Balio sruogos „Dievų miško“ personaže! Jurga, žinai, kas mane labiausiai šiurpina? Sunkiomis ligomis sergantys žmonės įgauna šaltakraujišką konstatuojamąjį toną. Kuo rimtesnė liga, tuo tas tonas šaltakraujiškesnis. Žurnalistei Erikai Umbrasaitei – kažkurios stadijos krūties vėžys. Antra operacija per trumpą laiką ir švitinimas..“- rašau Jurgai.

  „O aš galvoju, kad tavo knygos „Posūkyje – neišlėk“ pavadinimas – genialus. Mes visos tame posūkyje išlėkėm! Perduok Erikai linkėjimus. Kaip tu?“

  Kaip aš? Riogsau sanatorijoje, su bronchitu išsivarčius lovoje tris mėnesius. Pila prakaitas nuo kiekvieno judesio. Plaučiuose – neaiškios dėmės. Žandikaulyje rado pūlinį. Nemirštu, bet esu tikras ligų maišas ir nekenčiu savęs. Balansuoju tarp sveikatos ir nesveikatos suvokdama, kad nuo šiol taip bus nuolat. Kartais net pagalvoju, kad ligoninėje perpjautai man buvo geriau, nes tada atrodė, kad išeisiu ir visas košmaras baigsis.

  „Ligoninės man irgi patinka. Jose saugu. Skaičiau straipsnį, kad įveikti onkologinę ligą – ne pats sunkiausias dalykas. Didžiausia krizė prasideda, kai vėl reikia normaliai gyventi. Mano daktaras labai patenkintas savo darbo rezultatais. Esu jo beveik iš naujo perdaryta. Net širdies maišelis, į kurį buvo sukišęs pirštus, neblerbia taip, kad girdėt visoje apylinkėje. Gegužės pabaigoje auglys būtų įaugęs į širdį. O tada – bai bai...“ – atsiunti sarkastišką atsakymą.

Gydytojai ir vėžininkės

  Tu viliesi Velykoms grįžti į Vilnių, bet gydytojai neišleidžia.

  „Kol kas sunku kvėpuot su mažiau nei puse plaučių. Mano daktaras aprūpino mane geru vynu, nuskausminamaisiais, knygomis ir dešimčiai dienų išvyko. Kažko liūdna“.

  Šypteliu. Aš žinau, ko liūdna. Onkologas ligoniui tampa Dievu, nuo kurio priklauso viskas, – nuotaika, viltys, jausmai. O jei daktaras dar panašus į vyrą, jokia sveiko proto moteris neatsisakys emocijų, nes vėžininkės gyvenime jos gali būti paskutinės.

  „Mane vėl paleido iš ligoninės. Be visų ligų, dar liguistai prisirišau prie savo daktaro. Negi tai privalomas onkologinis simptomas?“- ironizuoji.

  „Įsimylėk kuo skubiau, jei tik yra už ką. Tada tikrai pasveiksi.Išbandyta“,- atsakau tau akimirksniu.

  Mintyse atgaminu, kaip sveikdama kabinte kabinausi į savo daktarą, nes vien nuo jo veido išraiškos priklausė mano ateitis.

  „Taip ir darau. Kaip sergantis vaikas imu visus, kokius man tik duoda, žaislus. Bet kartais sau priekaištauju, kad tie švelnūs jausmai veikia geriau už gilią maldą. Nors ir labai keista, šiandien jaučiuosi visai gerai. Pagaliau ištrūkus iš ligoninės ir be jokių vamzdžių kūne. Kad tik vėl kokia bėda per naktį neišlįstų. Gyvenu puikiai. Rytais ilgai drybsau lovoje. Saulė šviečia tiesiai į veidą. Matau gluosnį, kurio šakos spindi kaip sidabrinės. Šalia yra tik sesuo. Ji neįkyri, supratinga, tobula slaugytoja. Mėgaujuosi vienatve ir pauze tarp kankinimų. Grįžus manęs dar laukia šeši agresyvios chemoterapijos kursai“ – ateina žinutė nuo Jurgos.

  Guliu lovoje sanatorijoje. Saulė šviečia į veidą. Galvoju apie tave, esančią anapus jūros, su daug sunkesne diagnoze.

  „Jurga, ar gyventum taip pat, kaip gyvenai, jei galėtum pradėti iš naujo?“ – klausiu jos žinute.

  Tokie klausimai skamba kaip iš pionierių priesakų nusižiūrėtas tekstas, bet man visai nejuokinga. Klausiu labai rimtai. Sužinojusi, kad sergu vėžiu, kiekviename žingsnyje perklausiu savęs, ar tikrai verta daryti tai, ką darau.

  „Kartočiau žūtbūtinį ėjimą pirmyn. Juk ir dabar kartoju, nors ir ne rašymo forma. Gi rašai ne dėl pripažinimo, o dėl veržimosi į vidinį, metafizinį, nors gal net ir nesantį tikslą“- atsakai visai rimtai.

  Paskui atsiunti man dar vieną žinutę, iš kurios aš kvatoju visą dieną: „Viena mano draugė rašytoja jau kuris laikas man juodai pavydi šitos ligos, tarsi tai būtų sala Karibuose, meilužis iš Holivudo ar piaro (reklamos -- Red. past) kampanija už milijardą!“ – ateina Jurgos atsakymas.

  Taip taip, mudvi galėtume padaryti neblogus mainus, jei vėžį keistume į kitas gėrybes.

Bijojo grįžti namo

  Artėja tavo grįžimas į Lietuvą. „Vien dėl bendravimo su kitais žmonėmis bijau grįžt Lietuvon. Prisimink Sartrą. „Pragaras – tai kiti“. Bet ir aš pati sau – pragaras“, – prisipažįsti.

  Parašai man, kad per operacijas tau nukrito dešimt kilogramų.Pasibaisėjusi galvoju, kad turėjai beveik išnykti, nes jau išvažiuodama atrodei vėjo perpučiama. Tiesą pasakius, aš bijau tave pamatyti. Per tas Kalėdas, kai mes pirmą kartą išsikalbėjome, atrodei atkakli, ryžtinga ir neįveikiama. Man būtų labai baisu išvysti tave sužlugdytą, nes tai reikštų, kad daug atkaklesni už mane žmonės pasiduoda.

  Mes dažnai kalbamės apie tai, kad ligos pikas yra lengvesnis dalykas nei nuolatinė sirguliavimo būsena, kuri lydi vadinamąjį pasveikimą. Man gėda prisipažinti: žinutėse zirziu, kad mane kamuoja apatija, beprasmybė ir nesugebėjimas dirbti. Kur dingo ryžtas žūtbūt nugalėtiligą, lydėjęs tuo metu, kai sužinojau diagnozę? Kur noras viens du padaryti viską, ką metų metus atidėliojau dėl tinginystės ar klaidingai rikiuojamų prioritetų?

  „Tu kaip koks mano veidrodis. Aš irgi svarstau: rašyt ar nerašyt? Nors šiaip jau manau, kad jūra mums turėtų būti iki kelių ir tegu pašvilpia mums visi į vieną vietą! Tačiau būna dienų, kai pasijuntu ant išprotėjimo ribos. Puikiai žinau, kad, jei nors parai pasiduosiupanikai ir nevilčiai, vasaros nesulauksiu“ – rašo Jurga.

  Nerimą tau kelia chemoterapija. Tačiau kai grįžti į Vilnių, akimirksniu pasineri į kupiną žmonių ir įvykių gyvenimą. Šventi savo sugrįžimą su „Tyto alba“ leidykla. Dienų dienomis prapuoli filmavimo aikštelėje. Filmavimo scenos tau daro įspūdį ir jaudina. Visi būgštavimai dėl sugadinto scenarijaus dingsta. Su filmavimo grupe jautiesi esanti tarp tikrų draugų ir bendraminčių.

  Atsiunti pakilią žinutę apie tai, kaip įsijautę vaidina aktoriai ir kaip tau patinka rezultatas. Išlaikai visus chemoterapijos seansus. Paklausta, ar tai labai baisu, parašai: „Jaučiuosi kaip buldozerio pervažiuota katė, bet išsikapstysiu“. Atsigaivelėjusi net pasirodai Juozo Statkevičiaus knygos „Grožio kirtis“ pristatyme bei operos „Bohema“ premjeroje. Graži kaip paveikslas, trapi, moteriška ir neįveikiama.

Ironizavo iš paskutinių jėgų

  „Sulaukiau komentarų iš elitinių dvasingųjų sluoksnių, kad nuo chemijos turbūt galutinai praradau protą, kad vaikštau į tokius „niekingus“ renginius. Man visad patiko šokiruoti dvasios snobus. Daugelis mano, kad sunkus ligonis turi dingt iš visuomenės, kad kančia nesuderinama su dažytom blakstienom ir gražiom suknelėm, o su Dievu galima kalbėtis tik apsivilkus ašutiniais marškiniais. Tokiems „teisuoliams“ noriu įrodyti, kad kančia ir džiaugsmas, gili malda ir haute couture vakarėliai yra to paties Dievo sukurto stebuklingo pasaulio karoliukai. Sirgdama labai daug mąsčiau apie tikėjimo dalykus. Žinau, kad Dievas nėra baudėjas, jau veikiau pokštininkas“ – parašai.

  Kita tavo žinutė mane prajuokina: „Skambino kažkokia geranorė moteriškė ir aiškino, kad pasveikusi jokiu būdu nerašyčiau romano apie vėžį taip, kaip Urbonaitė“. Abidvi žvengiame skirtingose miesto vietose.

  Lapkritį artėja tavo gimimo diena ir ... dar viena kojos operacija.

  Gydytojai įtaria, kad piktybinis auglys ataugo. Paskutinės tavo žinutės – slegiančios. „Ryt operuos. Daktarai, kaip visad, rodo kraupius  veidus. Primena, kad su tokia diagnoze ir taip jau labai ilgai gyvenu“ – rašai.

  Ir kita: „Aš reanimacijoj. Po operacijos ištiko šokas dėl nukraujavimo. Ką rado, paaiškės po histologinio tyrimo už poros savaičių. Naujienos tikrai nebus geros. Pagal statistiką tai turėtų būti sarkomos recidyvas. Išimčių ir stebuklų šioje srityje nebūna. Gydytojai piešia tik siaubus. Kaip bus, taip bus“.

  Neištvėrusi skambinu: „ Jurga, stebuklų būna. Tu esi tokia stulbinančiai atkakli, kad pasveiksi, net jei tai prieštarauja sveikam protui“, – sakau , o mintyse rėkiu iš visų jėgų: tik nepasisduok!

  „Atkaklumo gijelė tirpsta. Kartais jaučiu, kad į bedugnę gali nublokšti niekinga smulkmena. Nereiktų net blogo histologų atsakymo – koks nors paprasčiausias niekniekis gali nužudyti. Pavyzdžiui, pakeltas balso tonas ar piktas žvilgsnis. Nebežinau, kas mane vis dar palaiko. Ko gero, tai jau nebe aš, ne gydytojai, ne draugai, bet tik pats Dievas“, – liūdna sako ji.

  Tokios prislėgtos Tavęs dar negirdėjau. Panašiai jaučiausi, kai man įtarė, jog metastazių yra ir gal vėžys persimetė į kaulus, bet po savaitės tą versiją atmetė. Pilka savaitė. Tarsi ant nugaros neštum visą švininį dangų.

  O po kelių dienų tu išeini iš ligoninės ir priiminėji svečius 45-ojo gimtadienio proga. Pralinksmini nauja žinute: „Kaip Fidelis Castro priiminėju delegacijas su dovanomis“. Balsas telefonu – gyvas ir energingas. Jame pulsuoja viltis ir gyvenimas.

  NetrukusTu jau būsi gavusi tyrimų atsakymus Metai nuo vienų Kalėdų iki kitų – tavo Didysis kopimas į kalną, kurį gyvenimas užvertė ant pečių. Kopdama esi tokia ori, graži ir nepalenkiama. Visa Lietuva tau linki gyvenimo“.

  O paskui ji numirė. O mes – likom gyvi.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.