Būtent tokį jausmą teko patirti dizainerei Dianai Vapsvei, kuri savo istoriją papasakojo feisbuke.
„Čia toks kriminalinis įvykis, dėl kurio man šiandien juokinga, o vakar vakare buvo klaikiai baisu... Po darbo užsuku į savo mėgstamą „Lidl“ parduotuvę prie pat namų nusipirkti vištos ir agurkų, nes dukrai pažadėjau vakarienei keptą vištą.
Tik užėjus, prisistato prie manęs jaunuolis, kokių 30–35 metų. Atrodė tikrai normaliai, tvarkingai apsirengęs, su baltom ausinukėm ausyse ir telefonu rankoje, bet, žinot, toks keistas, neprognozuojamas, šiek tiek keliantis šiurpą.
Dieve, galvoju, kas dabar bus... Man pasirodė, kad tuoj išsitrauks iš kišenės kokį ginklą ir... Šakės... Jis man sako su tokia klaikia, ne gėrį žadančia šypsena:
– Laba diena! Ar jūs žinote, kad šiandien jūs busite pirmoji, kuri sužinos apie „Lidl“ įvykį?
– Kokį dar įvykį?
– Ot ir nesakysiu, tuoj jūs viską sužinosite!.. Ir vėl jis man savo klaikia šypsena grasina...
Žinote, esu labai iškalbinga moteris... Ir veido mimikos išduoda tai, ką aš galvoju. Na, naglumo neatimsi... Bet šį kartą praradau visą drąsą ir naglumą... Aš jam palinkiu gražaus vakaro ir einu šalin pastvėrusi vieną agurką.
Galvoje milijonas minčių... Ar jau viską mesti ir bėgti, nes tuoj sprogdins „Lidl“ arba pradės šaudyti? Bet ne, negaliu, turiu kažkaip nušliaužti iki vištos... Juk pažadėjau dukrai. Išmušta karščio, einu iki tos nelemtos vištos ir jaučiu, bliamba, mane jis stebi...
Jis nieko neperka, neturi krepšelio, tik čiupinėja prekes ir keistai dairosi... Ačiū Dievui, sutikau darbuotoją su racija ir sakau, kad pas juos parduotuvėje, dar parodžiau, kur jis yra, slankioja įtartinas asmuo, kuris grasina ir baisiai kalba...
Jis susisiekė su apsauga ir paprašė jį stebėti. Bet man dėl to nepalengvėjo! Aš bėgu link kasos, nes jau tikrai galvojau, kad nebespėsiu išeiti, o ten matau dideles eiles... Laukdama eilėje matau, kaip išlydimas šitas psichas lauk...
Ogi dar labiau neramu... Trypčioju, širdis plaka, darosi silpna... Priėjusi savo eilę greitai greitai susirenku savo agurkus ir vištą, žinoma, višta iškrito ant žemės, aš ją susirenku ir bėgom į parduotuvės stovėjimo aikštelę prie savo automobilio.
Tamsu, žmonių kaip specialiai nė vieno... Atrodo, iki mašinos vos 15 žingsnių. Apsidairau ir greitai greitai sėdu į savo automobilį, užsirakinu ir dideliu greičiu lekiu lauk iš tos baisios vietos...
Grįžusi namo po kiek laiko pro langą matau skriejančias gaisrines. Jos lekia viena po kitos... Ir mane vėl aplanko milijonas baisių minčių... Tai ką jis vis tik padarė tam „Lidl“? ir t.t... Viena mintis buvo ir tokia, kad gal mane užsakė.
Aš čia kaip tik visokiom siuvėjom banu pridalinus, durnėm išvadinus...
Moralas! Iškovota višta yra kur kas skanesnė! Visą vakarą didžiavausi savimi, kad esu tokia užsispyrusi ir siekiu nusibrėžtų tikslų! Ir dar: ši istorija manęs nenugąsdino, aš vis tiek dalinsiu durnėm banus!“ – įspūdžiais dalijosi ji.
