Žinoma moteris sako visada norėjusi dalytis gėriu, o tai daryti dar labiau paskatino tėčio mirtis.
„Noras padėti, daryti gerus darbus atsirado 2000-aisiais, kai mano tėtis susirgo vėžiu. Nuo to laiko atsigręžiau į kenčiančius nuo onkologinių ligų.
Ligonių akyse mačiau labai daug nevilties, norėjau padėti tėčio vardu. Ilgą laiką daug dėmesio skyriau onkologinėms ligoninėms ir fondams, o nuo 2007-ųjų atsigręžiau ir į vargšus. Juk jie yra arčiausiai Dievo“, – sakė J.Sadauskienė.
Būtent su „Modilinos“ vardu siejamas labdaros renginys „Angelų duona“, praėjusią žiemą surengtas 8-ą kartą. Taip J.Sadauskienė nori pamaitinti ir padėti vargstantiems, pagelbėti Dievo meilės misionierėms Motinos Teresės seserims, kurios tik savo jėgomis ir lėšomis padeda skurstantiems ir sergantiems Lietuvos gyventojams.
„Šiais metais „Angelų duonos“ renginys vyks gruodžio 19-ąją. Kaip ir kiekvienais metais, ruošime pietus. Vargstančiųjų lauks dovanos, būtinos sveikatos ir higienos priemonės, koncertas“, – sakė Jolanta.
– Kodėl dauguma žmonių gerus darbus ima daryti tik prieš šventes?
– Pirmiausia to reikia mums. Kartais derėtų įvertinti savo vertybes, padėkoti Dievui už viską, ką turime. Tai veikia kaip vaistai, suklijuojantys sudužusias mūsų sielas. Jie tarsi ištempia mus už plaukų atgal į gyvenimą.
Tai yra geriausias liūdesio gydytojas ir kartais tai padeda sugrįžti mūsų vertybėms. Ko gero, prieš žiemos šventes daugelį ištinka kalėdinė krizė, sunerimstame dėl per mažai padarytų gerų darbų.
– Ar gerų darbų darymu stengiatės užkrėsti ir kitus?
– Prie šio reikalo prisideda vis daug nuostabių ir garsių moterų – verslininkių, aktorių, menininkių. Labai džiaugiuosi, kad mūsų modeliai mielai remia ir pildo vaikų svajones, prisideda prie mūsų labdaros iniciatyvos.
– Kokia padėkos išraiška jūsų širdžiai yra mieliausia?
– Nemėgstu padėkų. Stengiuosi to išvengti.
– Ko gero, skurstantiesiems svarbi ne tik materialinė pagalba, bet ir bendravimas. Ar stengiatės užmegzti ryšį su tais, kuriems ištiesiate pagalbos ranką?
– Tikrai taip. Kartais atrodo, kad mes esame vargšai ir jie mums ištiesia pagalbos ranką. Jie tokie paprasti, o jų gyvenimo poreikiai – elementarūs.
Bendrauju su keletu šeimų, dienos centru. Norėčiau dar daugiau laiko skirti bendravimui.
– Kokia jausmai apima, kai matote, kad palengvinote kam nors gyvenimą?
– Jokie. Tai tiesiog daroma, nes be to būtų sunkiau gyventi. Davimas savaime yra gavimas.
– Kaip manote, kuo vargstantiems asmenims galėtų padėti žmogus, neturintis didelių materialinių turtų? – Yra daugybė būdų: savanorystė įvairiose labdaros misijose ir projektuose. Juk laikas yra brangiausia substancija ir žmogus, skiriantis laiko, ko gero, aukoja daugiausia.
Neseniai labdaros mugėje sutikau labai gražią savanorę ir ją pakviečiau į modelių agentūrą.
Pasirodo, kad 15 metų mergina pati sugeba susirasti, kur ir kaip savanoriauti. Jos niekas neskatino.
Kartais matau tėvus, atvežančius savo paauglius vaikus į labdaros valgyklą. Vaikai, atvežti iš šiltų namų, plauna grindis toje valgykloje. Ir visa tai tam, kad jie suvoktų, kad ne viskas gyvenime garantuota.
Beje, svarbiausia davėjo psichologija. Reikia ne atsikratyti nereikalingų daiktų, o atiduoti tai, ko reikia.
