Moteris ir pati yra organizavusi kalėdinę labdaros akciją, kurios metu skatino padėti vargingai gyvenantiems kaimo mokiniams.
„Labai apgailestauju, kad dėl darbų šiemet nesuradau tam laiko ir negalėjau akcijos organizuoti asmeniškai, bet visada prisidedu prie kitų organizuojamų labdaros akcijų, mielai aukoju vaikams mokyklose. Aukoju tiek renginiuose, tie pervesdama šiek tiek pinigų į tam tikrus labdaros fondus, melai atiduodame ir naudotus daiktus.
Gerumas nebūtinai turi būti prieššventinis, jis tęsiasi ištisus metus“, – kalbėjo R.Arlauskienė.
Kodėl garsi moteris linkusi padėti vaikams? Pasak jos, kai kurie vaikai yra bejėgiai, dėl tam tikrų aplinkybių negali savimi pasirūpinti patys, yra nuskriausti likimo, kenčia dėl ligų.
„Labai gražu, kai galintys padėti suaugusieji, padeda. Ne visada yra svarbu aukoti daiktais ar pinigais. Parodytas dėmesys ir atjauta – taip pat labai didelė pagalba“, – įsitikinusi ji.
R.Arlauskienei retai tenka sulaukti tiesioginių pagalbos prašymų. Pasak jos, pastaruoju metu žmonės pagalbos dažniau kreipiasi į konkrečius paramos fondus, tad asmeniškumų padedant dažniausiai išvengiama.
Vis tik, gyvenime būna momentų, kada žinomai moteriai tenka susigraudinti.
„Labai jautru, kai vaikas suserga vėžiu. Kai žinai, kad net duoti pinigai, skiriami vaistams ar gydymui yra tik labai mažytis indėlis. Tokiais momentais apima gailestis, beviltiškumas ir labiausiai liūdna, kad nieko negali padaryti, jog vaikui būtų geriau, – graudinosi Rasa. – Labai išgyvenu ne tik dėl pažįstamų žmonių, vaikų, bet ir visai nepažįstamų, su kuriais tenka susidurti gyvenime, apie kuriuos perskaitau žiniasklaidoje ar sužinau per fondus. Dažnai apsiverkiu ir pasidaro labai sunku“.
R.Arlauskienė nuo mažumės buvo ta, kuri mėgo duoti kitiems, atjausti ir padėti visomis įmanomomis formomis. Gerumo ją mokė ir tėvai.
„Mes ir savo vaikus šeimoje stengiamės auginti gerais žmonėmis. Skatiname būti geriems kitiems žmonėms – pradedant nuo klasės draugų, baigiant kaimynais, nepažįstamaisiais“, – tikino ji.
Dalintis gerumu ji skatina ir aplinkinius, jei tik tam pasitaiko proga – juk gėrio dirbtinai nesukursi.
„Kai organizavau akciją socialiai remtiniems vaikams iš vienos kaimo mokyklos, labai aktyviai raginau pažįstamus ir pažįstamų pažįstamus aukoti. Prisidėti tiek senais, tiek naujais daiktais, pirkti vaikams dovanų. Ir nebūtinai tam, kad jie turėtų kuo apsirengti, bet ir dovanomis. Vaikams reikia suteikti tikro džiaugsmo, kurio negali duoti artimieji“, – įsitikinusi R.Arlauskienė.
