Satyrikė V.Žilinskaitė: „Vyrai daug didesni garbėtroškos nei moterys“

Kokią rašytoją moterį labiausiai gerbė ir ironiško jos liežuvio vengė plunksnos kolegos? Aišku, kad Vytautę Žilinskaitę.

V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – tinklininkė<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – tinklininkė<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė su šeima<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė su šeima<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė su komanda<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė su komanda<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Su komanda<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Su komanda<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitės vyras a.a.rašytojas Vytautas Rimkevičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitės vyras a.a.rašytojas Vytautas Rimkevičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Žilinskaitė – viena intelektualiausių Lietuvos rašytojų<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

Jan 24, 2017, 6:30 PM, atnaujinta Apr 11, 2017, 1:25 PM

  Vytautės vardą rašytoja gavo, nes gimė, kai buvo minimos Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės.

  „Iškilmių metais Lietuvos vyriausybė pažadėjo, kad visiems 1930 gimusiems vaikams, kuriuos tėvai pavadins Vytautais ir Vytautėmis, valstybė užaugusiems apmokės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Ir Vytautas Petkevičius tais pačiais metais gimė, bet niekas iš mūsų ta teise nepasinaudojo, nes atėjo sovietai ir uždarė universitetą“, – sakė V.Žilinskaitė.

Garbingą vardą pateisino

  Kandžios Vytautės humoreskos kirto taikliai ir buvo cituojamos net tų, kurie knygų neskaito. Ji garsėjo tvirtu charakteriu ir neskubėjo lėkti ton pusėn, į kurią metasi visi.

  Nežmoniškai apsidžiaugiau, kad pavyko įsiprašyti į 86 metų rašytojos namus, nes ji buvo mano paauglystės vedlė ir, sakyčiau, viena pirmoji iš moterų rašytojų, aiškiai rodžiusi lyčių lygiateisiškumo užuominas gelžbetoninėje sovietinės santvarkos kasdienybėje.

  Kai įsileido į vidų, ilgai negalėjau apsispręsti, kuriam – man ar suaugusiam mano sūnui – prašyti, kad V. Žilinskaitė užrašytų 1978 metais išleistą ir smarkiai abiejų nučiupinėtą knygą „Robotas ir peteliškė“.

Mama nepasidavė dėl palikimo

  V.Žilinskaitė buvo trečioji duktė iš keturių vaikų šeimos. Pirmasis gimė brolis Mindaugas, tada sesuo Romantė, Vytautė ir jauniausias Gediminas.

  „Mūsų tėvas – suvalkas nuo Punsko, o mama – nuo Ignalinos. Abeji seneliai buvo turtingi: punskiečiai valdė 50 hektarų ūkį, o senelis Ignalinos krašte turėjo 50 avilių bičių ir buvo sukaupęs nemažai auksinių monetų“, – pasakojo rašytoja.

  Mama Elena, gimusi 1904 metais, anksti neteko tėvų.

  „Kai mamos tėvas apie 1920 metus mirė, Ignalinos apylinkėse dar buvo likę vokiečių. Kadangi ji buvo jaunutė, palikimą išsidalijo mamos brolis ir seserys, o jai nedavė nieko. Ji nuėjo pasiskųsti vietinei vokiečių valdžiai dėl neteisybės, tačiau šie, užuot padėję, apiplėšė šeimą. Gal mamai ką ir davė, bet giminės taip įtūžo, kad ji buvo priversta bėgti į Klaipėdos kraštą. Vokiečiai padėjo jai ten įsikurti“, – pasakojo rašytoja.

  V.Žilinskaitė sakė, kad dėl palikimo paieškų jos motinos santykiai su šeima visai nutrūko. Tiktai 1940 metais, kai mirė motinos brolis, Elena buvo pakviesta į laidotuves, bet nuoširdūs ryšiai su giminėmis neatsinaujino.

Motina sužavėjo iš pirmo žvilgsnio

  Rašytojos tėvas Jurgis, gimęs 1902 metais, pamatė būsimą žmoną Eleną atvažiavęs pas savo seserį į Klaipėdą. Elena, palikusi ja pasipiktinusią šeimą, dirbo Klaipėdos gubernatūroje. Nuo mažens mokėjo kelias kalbas – vokiečių, lenkų, rusų, jidiš. Ten pat dirbo ir tėvo sesuo.

  „Mano tėvas draugavo su savo sesers drauge, bet mama padarė jam tokį įspūdį, kad buvusią draugystę akimirksniu užmiršo. Sesuo pyko, bet nieko padaryti negalėjo. Jiedu susituokė ir persikėlė į Kauną. Aš gimiau Kaune, o 1939, kai iš lenkų buvo atsiimtas Vilnius, tėvą paskyrė Turniškėse statyti elektrinę, kurios statybas buvo pradėję lenkai 1938 metais“, – pasakojo Vytautė.

  Rašytoja sakė, kad iš Vilniaus į Turniškes buvo nutiestas siaurasis geležinkelis elektrinės statyboms aptarnauti.

  „Mūsų šeimą įkėlė į prabangiai įrengtą butą Turniškėse. Namai buvo pastatyti elektrinės specialistams. Iki šiol atsimenu riešutmedžio spintą ir grindų parketą. Tokios prabangos nebuvau mačiusi“, – pasakojo rašytoja.

Tėvų charakteriai – it dangus ir žemė

  Mama buvo šneki, nebijojo žmonių, gebėjo užmegzti pažintis, ryšius, lengvai išmokdavo kalbas. Ji skaitė knygas ir mėgdavo išsirašyti jai patikusias mintis. Rašytoja pacitavo vieną iš mamos sąsiuvinio: „Nelaimę minėti yra didesnė nelaimė, negu ją patirti“.

  „Tėvas, atvirkščiai, – rūstus, mažakalbis, mokėjo tik lietuviškai ir buvo ištikimas Lietuvos patriotas. Atkūrus Nepriklausomybę, iškart prisidėjo prie Šaulių sąjungos, net revolverį turėjo, o vėliau Vilniaus krašte dėjo galvą už lietuviškų mokyklų atkūrimą“, – pasakojo rašytoja.

  Kai atėjo vokiečiai, elektrinės statybos buvo sustabdytos. Iš puikiųjų Valakampių šeima persikraustė į Arklių gatvę. Tuo metu jau buvo pradėta suiminėti žydus, daug žmonių iš miesto bėgo.

  Nuo 1945-ųjų Jurgis Žilinskas buvo paskirtas lenkų evakuacijos tvarkytoju

  „Vieną dieną iš Vilniaus turėjo išgabenti J. Pilsudskio širdį, bet tėvą suėmė atėję rusai, nes jis padėjo nelegaliai išvežti lenkus per sieną. Iš pradžių pasodino į kalėjimą, o paskui ištrėmė į Suchobezvodną“, – pasakojo rašytoja.

Motina išsiųsdavo dukterį iš namų

  Vytautės paauglystė buvo neįsivaizduojamai sunki. Motina iš visų vaikų labiausiai mylėjo dukterį Romantę, o nuolat į knygas įkniubusi Vytautė tėvus erzino.

  „Per badmetį atveža kokia kaimietė pieno, motina nuperka, o paskui išsiunčia mane su ta visai nepažįstama moterimi mėnesiui į kaimą. Kad Vilniaus krašto lenkė mane laikytų, duodavo jai kokį gražesnį indą ar kokį drabužį iš gerųjų laikų. Rišdavau pėdus, dirbdavau, ką liepia. Ką vietiniai kalba, beveik nesuprasdavau, o sunkiausia būdavo, kad neturėdavau nė jokios knygos. Jausdavausi tokia vieniša, kad sunku žmogui apsakyti.

  Kitą sykį koks kaimietis atveža mums į Vilnių malkų, o mama tuoj ragina: „Pasiimk apklotą, jis tave palaikys mėnesį. Kitų vaikų iš namų nesiųsdavo – tiktai mane“, – sakė rašytoja.

  Mergaitė po atsivežtu apklotu miegodavo svetimo kluono kamputyje, o dieną klajodavo po apylinkes.

  „Sykį paklydau, šeimininkų pavardės nežinau, lenkiškai moku vos kelis žodžius. Vos paaiškinau, kad atėjau iš trobos, kurioje gyvena trys senberniai“, – prisiminė Vytautė.

Sesuo pasisavindavo eilėraščius

  Paauglystėje Vytautė jautėsi namuose visai vieniša.

  „Nuolatinis ignoravimas mane labai slėgė. Stengdavausi nuo žmonių atsitraukti, laikytis nuo jų atokiau. Mama girdavo Romantę ir ją pagal išgales puošdavo, o man net mokyklinė unifoma buvo nepasiekiama svajonė – į mokyklą eidavau vilkėdama flanelinį treningą“, – paauglystės skaudulius išpasakojo rašytoja.

  Abi seserys lankė tą pačią klasę, bet Romantė mokėjo vikriau suktis.

  Aš rašiau eilėraščius, o sesuo juos be mano leidimo pasiimdavo ir skaitydavo per radiją bei gaudavo honorarą. Tačiau humoro jausmą iš mūsų motinos paveldėjau aš, o ne sesuo“, – nusijuokė Vytautė.

  Rašytoja sakė, kad mama Elena pažįstamus žmones gebėjo apibūdinti subtiliai, bet juokingai. Ji mokėjo pastebėti komiškus aplinkinių bruožus ir pašiepdavo juos taikliai, bet nepiktai.

  „Tėvas humoro jausmo neturėjo nė lašo, buvo labai griežtas ir retsykiais perbraukdavo bizūnu per pakinklius, tačiau buvo už ką“, – pasakojo V.Žilinskaitė.

  Vytautė prisiminė, kaip kartą tėvas pakėlė antklodę ir neperspėjęs šmaukštelėjo.

  „Tėte, už ką?! Ne aš, o Romantė prasikalto!“ – šūktelėjo duktė.

 “Na, tai kitą kartą užskaitysiu“, – ramiai paaiškino tėvas.

Tinklinis – išsigelbėjimas ir nuostabus pakvaišimas

  Ištrėmus tėvą, šeima atsidūrė skurde, o motina ėmė sirguliuoti. 16-kos metų Vytautė gimnazijoje pradėjo žaisti tinklinį.

  „Ėjau į gimnaziją tėvo paltu ir didžiuliais brolio batais. Dažnai nebuvo ko valgyti. Pasisotindavau tik per tinklinio varžybas, nes tada mus maitindavo“, – atsiminė rašytoja alkanas dienas.

  Tinklinis jai reiškė ne tik sportą, bet ir bendravimą bei draugystę.

  „Pamėgau tinklinį iki pakvaišimo. Jis tapo tikrąja mano aistra, o ištikimiausiomis gyvenimo draugėmis – tinklininkės. Vėliau draugavau su moterimi, kuri dirbo žurnale „Tarybinėje moteris“ ir vyrus keisdavo it pirštines. Buvau nepatyrusi, ir manęs kartais kas nors paklausdavo, kaip galiu su ja draugauti. Tačiau tai moteriai buvo būdinga autoironija ir humoro jausmas, o man šitos savybės visada buvo svarbiausios. Atsijoju žmones pagal tai, ar moka tik iš kitų juoktis, ar sugeba pasišaipyti ir iš savęs“, – prisipažino V. Žilinskaitė.

  Humoristė sakė, kad kiekvieną sykį, kai kalba užsimezga apie sąmojį, ji atsimena rašytojo Umberto Eco citatą: „Visos knygos, nagrinėjančios juoko teoriją, yra nesėkmingos. Juoko fenomenas toks sudėtingas, kad nė viena teorija negali jo aprėpti. Grožio ir bjaurumo sąvoka nublanksta vos pagalvojus apie juoką“.

Bjaurusis ančiukas tapo gulbe

  Kai Vytautės eilėraščius pradėjo spausdinti laikraščiai ir žurnalai, šeima labai nustebo.

  „Kaip čia gali būti, kad prasčiausia iš šeimos staiga išėjo į viešumą ir tapo svarbi? Šeimoje mano kūryba labiausiai domėjosi mama, kitiems nelabai rūpėjo, ką darau. Šiaip mama buvo laisvų pažiūrų, nevaikščiojo į bažnyčią, bet knygas skaitė.

  Tėvas iš tremties ilgainiui ėmė siųsti perlaidas, nes pradėjo dirbti tremtinių maisto kooperatyve, gerai pavalgydavo, net įsitaisė ten draugę. Kai grįžo į Lietuvą, mama jau buvo įsisirgusi, ir jiedu išsiskyrė. Skaudžiai išgyvenau mamos širdgėlą“, – atvirai pasakojo rašytoja.

Aštrialiežuvių didieji nemėgsta

  Kai Vytautė 1961 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Nesustok, valandėle“, ji sulaukė vyresniųjų kolegų palaikymo.

  „Poetas Eduardas Mieželaitis pasikvietė pokalbiui, linkėjo sėkmės. Poetas Eugenijus Matuzevičius nusivedė gerti kavos, ragino važiuoti pas skaitytojus. Tik pagyros truko neilgai: vos išleidau humoreskų rinkinį „Ir aš ožius ganiau“, – tyla ir ignoravimas. Turinčių savo ironišką nuomonę žmonės nemėgsta. Ypač vyrai“, – ironizavo rašytoja.

  Vyravo įsitikinimas, kad humoras yra rašytojų vyrų sritis.

Pamoka – Liūnės Janušytės likimas

  „Rašytojos L. Janušytės gyvenimas man yra pavyzdys, kas nutinka moteriai, kai ji atsiduria tarp šiurkščių patinų, įsitikinusių, kas turi teisę šaipytis ir ironizuoti. Liūnė labai jaunutė atėjo į humoro sritį literatūroje ir, dirbdama redakcijose, turėjo gintis nuo vyrų atakų, nes šie tapatino jos tekstus su jos asmenybe ir nesivaržydami elgėsi atsainiai“, – sakė V.Žilinskaitė.

(1909 metais gimusi L.Janušytė 1928 m. tapo dienraščio „Lietuvos aidas“ skyriaus redaktore,1936-1940 – korespondente Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Anglijoje, trejus metus gyveno Paryžiuje, o 1940-1941 metais bendradarbiavo žurnale „Šluota“, bet ilgainiui bohemiškas gyvenimas ją palaužė).

  „Galvodama apie tragišką Liūnės gyvenimą, supratau, kad reikia atsitolinti nuo tų vyrų, kurie liaupsindami siekia per daug suartėti“, – kalbėjo V.Žilinskaitė.

Pažintis troleibuse sutrikdė skaitytojus

  Sykį, ką tik išleidusi knygą, V. Žilinskaitė važiavo troleibusu, o šalia jaunų žmonių kompanija vartė jos knygą ir ironiškai komentavo: „Toji autorė iš visų tik šaiposi, tik juokiasi – būtų labai pamatyt, kaip ji pati atrodo!“

  Išgirdau ir taikiai sakau: „Galite pasižiūrėti – originalas prieš jus!“Jie taip sutriko, kad net juokas paėmė“, – sakė humoristė.

  Rašytoja ilgą laiką dirbo „Jaunimo gretose“.

  „Mane priėmė Aronas Garonas, žydas, nors iš aukščiau buvo nurodyta priimti kitą asmenį. Buvau jam labai dėkinga. Jo pavaduotoju dirbo Elijošius Zeifas. Įsitikinau, kad žydams būdingas tobulai išlavintas humoro jausmas. Kai pasisekdavo parašyt gerą humoristinį tekstą, pagalvodavau: gal ir aš turiu kokį lašą žydų kraujo?“ – nusijuokė satyrikė.

Populiarumas užsienyje kėlė pavydą

  Bulgarai Gabrovo mieste įsisteigė Pasaulio humoro centrą ir 1983 metais sukvietė satyros ir humoro meistrų iš viso pasaulio. Tarp garbingiausių svečių buvo ir Vytautė Žilinskaitė. Bulgarų, prancūzų, anglų, rusų kalbomis išleistas žurnalas „A propo“ prasidėjo dviem lietuvių satyrikės kūriniais – „Sizifas ir sportas“ bei „Sizifas ir sargai“. Toks lietuvės iškėlimas buvo tikras jos meistriškumo įrodymas.

  „Į Gabrovą paprastai važiuodavo tik maskviečiai. Iki šiol stebiuosi, kaip man teko garbė vykti į Bulgariją. Bet per renginį vistiek buvo iškrėsta kiaulystė. Atvažiavo tokia merga iš „Inostrannja literatūra“ ir nugvelbė mano kvietimą į tribūną ir vaišes. Galėjau sukelti skandalą, bet nenorėjau kompromituoti savo siuntėjų“, – atsiminė humoristė.

Klijais sulipdė apdovanojimą

  Rusijoje lietuvių satyrikė buvo itin populiari: ją mielai spausdino žurnale „Krokodil“, gaudavo laiškų iš skaitytojų ir net tapo žurnalo korespondente.

  „Rašydavau lietuviškai, o talentinga vertėja Bela Zaleskaja išversdavo. Mano žinomumas Rusijoje tramdė vietinius kritikus Lietuvoje ir cenzūra ne taip smarkiai braukydavo tekstus“, – pasakojo V.Žilinskaitė.

  Žurnalas „Krokodil“ ne kartą siuntė rašytojai apdovanojimus už geriausią metų kūrinį, bet sykį, atplėšusi voką, humoristė apstulbo.

  „Dėklo, į kurį buvo įdėtas garbės raštas, viršelis apipiltas klijais, kad neatsiversčiau ir raštas suplyštų, kai bandysiu atidaryti“, – pavyduolių menkyste stebėjosi V. Žilinskaitė.

Namuose – du rašytojai

  Vytautė buvo ištekėjusi už savo kolegos rašytojo Vytauto Rimkevičiaus, su kuriuo kartu dirbo „Jaunimo gretose“. Jiedu susilaukė sūnaus.

  „Kai mano tekstai iškeliavo už Lietuvos ribų, V. Rimkevičius didelio džiaugsmo nejautė. Vyrai kūrėjai paprastai yra gerokai didesni garbėtroškos, negu moterys“, – pastebėjo humoristė.

  „Kokia vyro knyga Jums pačiai labiausiai patinka?“ – pasiteiravau.

  „Romanas „Studentai“, tikrai gera knyga“, – atsakė V. Žilinskaitė.

  Santuoka truko ketverius metus, ir abu rašytojai pasuko savo keliais.

  „Kokia Jūsų parašyta knyga Jums pačiai yra brangiausia?“

  „Kelionė į Tandadriką“. Manau, kad kritikai iki galo jos nesuprato. Rašiau ją ilgai. Žodžiai tiesiog buvo mane apsėdę“, – sakė viena talentingiausių Lietuvos rašytojų.

  Europoje beveik nėra šalių, kurioje nebūtų išversta V.Žilinskaitės humoreskų, pasakų ir knygų. Jos tekstai pasiekė net Japoniją. Šiuo metu Vytautė rašo savo gyvenimo istoriją.

  „Kartais pati nustembu, kiek keistų nuotykių, netikėtų išgyvenimų, įdomių asmenybių ir gilių sukrėtimų ir – ačiū Dievui – nemažai juoko buvo mano biografijoje“, – sako rašytoja.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.