Tad Živilė feisbuke aprašė nemalonų susitikimą su taksi vairuotoju.
„Anksti ryte – turiu omeny kokią ketvirtą – kai atvyksta darbinis taksi, jis būna daugmaž vienintelis mieste judantis automobilis, kurio viduje sėdi daugmaž vienintelis visame mieste prastos muzikos garsiai klausantis žmogus, o tu – vienintelis jo klientas.
Jūs sėdite abu vieninteliai, beveik visuomet – nebent tuoj Joninės – būna tamsu, o tamsa ir tuščias miestas man kelia nemažai baimės.
Visa tai miniu ne šiaip sau, o bandydama sau ir kitiems pasiteisinti, kodėl 4 ryto, pamačiusi, kad vairuotojas nejungia taksometro, nieko nebesakau. Anksčiau bandydavau, pirmosiomis darbo „Labame ryte“ savaitėmis.
Kai kurie jį įjungdavo, kiti atsisukdavo kraupiais žvilgsniais, treti atsakydavo ką nors tokiu tonu, kad bet koks tavo atsakymas į tą atsakymą būtų sulaukęs dar papildomo atsakymo, todėl tu išsigandus nieko nekomenutodavai, kaip turbūt daro mušamos žmonos, iš siaubo, kad negautų dar vieno smūgio.
Dar kiti tylėdavo.
Todėl nuo tada, jei taksometras nebūdavo įjungtas, aš nieko nebesakydavau, tik suvesdavau tą sumą, kurią vedu tada, kai vairuotojas pasitaiko besilaikantis tvarkos ir įstatymų. Iš vienų namų tai būna apie 2,5 euro, iš kitų – nesiekia dviejų.
Tąkart važiavau iš tų, kur kaina pigesnė.
„Kodėl 1.6 parašėt?“ – atsisuka įtūžęs.
„Paprastai tiek moku,“ – sakau.
„Ne tiek, o 1.87“, – sako dar pikčiau. „Nenusišnekėk.“
„Tai pataisykit“, – sakau.
„Su savo tušinuku reikia taisyt. Aš tikėjaus, kad 2 eurai bus“ – ima vis pikčiau kalbėt.
Aš tyliu ir ieškau rašiklio.
„Nusišneki. Vien įsėdimo mokestis kainuoja 80 centų, tai čia net neįmanoma tokia suma“ – jis vis garsiau ir vis labiau atsisukęs rėkia, o rėkdamas šlykščiai, gašliai žiūri man į kojas. Dabar vasara, todėl aš be pėdkelnių.
Parašau 1.9 euro. Paduodu kvituką, ir, jam toliau rėkiant apie tai, kaip nusišneku, nieko nesakydama įbėgu į darbą.
Dispečerė praneša, kad labai atsiprašo, kad „visko būna“, bet šitas vairuotojas tai jau tikrai normalus. Pasakojimas apie kraupiai gašlų spoksojimą į kojas jai nesukelia jokio jausmo, ji jo visai negirdi.
Man šiandien kažkiek gėda. Kad tada jam nepasakiau nieko apie taksometrą. Kad jau kuris laikas nieko jiems nebesakydavau. Kad išsigąsdavau tos tamsos, tylos, žmonių nebuvimo, tų užtrenktų durų ir to žiūrėjimo į kojas.
Gėda, kad pati gvildendama mokesčių slėpimo, korupcijos, seksualinio priekabiavimo ir pokyčių temas realybėje išsigąstu žmogaus, kuris vairuoja automobilį.
Bet negėda, kad nuo to vasaros ryto niekada ir nebevažiavau su ta įmone.
Ir negėda, jei kas nors aiškins, kad „spoksojimas nėra priekabiavimas“, ir kad „su nuogom kojom jūs pačios prisiprašot.“ Negėda bus jiems pasakyti, kad neturi jokio suopračio.
Negėda, jei kiti drąsesni už mane. Gal jiems nereikia niekur važiuoti ketvirtą, gal jų įmonės turi sutartis su kitomis bendrovėmis.
Negėda ir pasakyti, kad tokių atvejų būna nuolat ir turbūt beveik visiems ir visoms, net jei ne visoms vienodai ankstus būna rytas.
Negėda paragint irgi papasakot. 246 46 46“, – rašė ji.
