Dokumentiniame filme „Rūta“ pasakoja apie savo kelią link medalių. Jame ji prisipažįsta, kad į Londoną važiavo negalvodama apie medalį. Tuomet jos tikslas buvo pasirengti kovai po ketverių metų.
„Londonas turėjo būti tik pasiruošimas 2016-ųjų Rio olimpiadai, – filme atskleidė buvęs R. Meilutytės treneris Jonas Ruddas. – Jai buvo penkiolika, ji keliavo į pirmąsias savo olimpines žaidynes. Jai tiesiog reikėjo pasisemti patirties ir įgyti kiek įmanoma daugiau žinių, kad būdama devyniolikos ji galėtų grįžti į olimpiadą Rio ir ten kovotų dėl medalio.“
Vis dėlto, kaip parodė istorija – įvyko atvirkščiai. 2012 metais lietuvė paauglė nustebino pasaulį triumfuodama prieš labiau patyrusias atletes, o pastarosiose vasaros žaidynėse Rio de Žaneire, ji savo auksinėje 100 metrų plaukimo krūtine distancijoje liko septinta. Ir, jei šįkart ją slėgė didžiuliai lūkesčiai, debiutinėse žaidynėse sublizgėti padėjo tai, kad jų nebuvo.
„Patekti į finalą buvo mano didžiausia svajonė. Ir tai padarius man nebeliko jokio streso ar jaudulio. Aš įvykdžiau tai, ką ir planavau tose olimpinėse žaidynėse. Apie medalį būčiau galvojusi tik Rio olimpiadoje. Įdomu, kad viskas taip apsikeitė“, – prisiminimais dalijosi R.Meilutytė.
Kino operatorius Ronaldas Buožis ir fotografas Rokas Darulis „Rūtos“ filmavimo darbus pradėjo dar 2016 metų vasarą, kuomet geriausia Lietuvos plaukikė R. Meilutytė ruošėsi Rio de Žaneiro vasaros olimpinėms žaidynėms. Simboliška, bet juosta kino ekranus pasiekė vos pasibaigus žiemos olimpiadai Pjongčange. Pasak filmo kūrėjų, mintis kurti filmą apie „auksinę Lietuvos undinėlę“ gimė gana spontaniškai, gyvenant Londone.
„Svarstėme galimybę kartu kurti filmą. Rūta tuo metu ruošėsi olimpinėms žaidynėms. Gerai ją pažinojome, tad pagalvojome, jog būtų įdomu dokumentuoti šį periodą, – pasakojo R. Darulis. – Mums buvo įdomu parodyti, kaip viskas vyksta pačiame Rūtos karjeros įkarštyje. Pasiūlėme tai jai, ir ji iškart sutiko. Nežinojome, kad užtruksime beveik dvejus metus, bet dabar matome, kad buvo verta. Esame laimingi pasiekę finišo tiesiąją.“
Iš viso R.Buožio ir R.Darulio suburta komanda Rūtos gyvenimo akimirkas fiksavo daugiau nei pusantrų metų. Jų kompiuteriuose nugulė daugiau nei 30 valandų filmuotos medžiagos. „Vienas sunkiausių filmavimo periodų buvo likus maždaug mėnesiui iki Rio olimpiados. Buvome apsistoję pas Rūtą Plimute, tuo metu vyko pačios intensyviausios treniruotės. Penktą valandą ryto jau turėdavome būti baseine, o darbus baigdavome tik vėlai vakare, – apie filmo kūrimo iššūkius pasakojo R.Buožis. – Techniškai, vienas sudėtingiausių dalykų buvo visos archyvinės medžiagos surinkimas. Yra daug šaltinių, nemažai jų – užsienyje, tad atrinkimo darbai ir jų derinimas pareikalavo tikrai didelių pastangų.“
