Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojas Arnas Ališauskas, Audrius Matonis, Marijonas Mikutavičius su mylimąja Ieva Daugirdaite, Indrė ir Jogaila Morkūnai, Edita Mildažytė, Artūras Zuokas, Ričardas Doveika, Algirdas Toliatas ir kiti.
Renginį vedė Rimvydas Valatka.
Pats knygos autorius, V.Adamkus, dėl gydytojų rekomendacijų renginyje nedalyvavo.
„Esu vienas iš jūsų“ prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs dar prieš tapdamas prezidentu. Kaip jis teigė LRT radijui, tarp to ir penktadienį pristatytos knygos galbūt yra tam tikras ryšys: „Man grįžus į Lietuvą visuomet priekaištaudavo – amerikonas. [...] Tai aš knygoje ir norėjau per pasakytas kalbas ir reakcijas į mūsų gyvenimą pasakyti, kad kalbu kaip vienas iš jūsų, matydamas ir pergyvendamas tai, ką jūs visi pergyvenote.“
– Prezidente, jūsų naujausia knyga pavadinta „Esu vienas ši jūsų“. Kodėl toks pavadinimas?
– Todėl, kad aš manau, kad joje sukaupta medžiaga kaip tik atspindi mano dešimties intensyviausių darbo metų rezultatus, atspindi mūsų gyvenimą. Tai nėra koks nors romanas ar pasiskaitymas. Čia sutraukta dokumentacija mūsų gyvenimo, kuris priklauso mums visiems.
Knygoje norėjau neišsiskirti, tik savo žodžiais išreikšti tą dešimties metų laikotarpį, kurio metu man buvo pavestos pareigos, į kurias reikėjo atkreipti dėmesį. Taip kad tikslas čia – dokumentuoti to laikotarpio valstybės gyvenimą, kad ateities ar politologai, ar besimokanti studentija, kuri domisi tuo Lietuvos laikotarpiu, tuo dešimtmečiu, galėtų patys pažvelgti į tuos įvykius iš pirmų lūpų, būtent iš mano lūpų.
– Esu girdėjęs, kad tuos žodžius „esu vienas iš jūsų“ esate ištaręs tada, kai dar nebuvote prezidentu. Ar tai tiesa?
– Tiesa. Žinote, gal čia tam tikras ryšys ir yra, nes man grįžus į Lietuvą visuomet priekaištaudavo – amerikonas. Kai ką nors darydavau, sakydavo – čia jis iš savo kepurės, iš amerikoniško savo gyvenimo mus pradeda mokyti.
Tai aš knygoje ir norėjau per pasakytas kalbas ir reakcijas į mūsų gyvenimą pasakyti, kad kalbu kaip vienas iš jūsų, matydamas ir pergyvendamas tai, ką jūs visi pergyvenote.
– Ar galima sakyti, kad šios kalbos – savotiški pasikalbėjimai, dialogai su tauta?
– Iš dalies taip, kadangi tos kalbos buvo pasakytos, reaguojant į tam tikrus įvykius arba į šventes ar atvejus, kurie atkreipdavo visos tautos dėmesį. Tai buvo daugiau ar mažiau pereita per mano asmenišką gyvenimo spektrą ir reakciją į įvykius taip, kaip aš juos mačiau. Tai savotiškas, sakyčiau, dokumentas to gyvenamojo laikotarpio, kurį visi bendrai pergyvenome.
– Jūsų kalbas vertino ir dar vertins perskaitę šią knygą politologai, politikai, paprasti žmonės. Tačiau dauguma pastebi, kad jūsų kalbos išsiskiria iš kitų valstybės vadovų, kitų pareigūnų tolerancija, nedidaktiniu tonu.
– Aš stengiausi nebūti kažkokiu tokiu „virš visų“ ir neprimesti kam nors savo nuomonės. Sutinku, kad tai yra savotiškas bendravimas su žmonėmis, tas natūralus bendravimas, o ne koks nors primetimas jiems savosios nuomonės.
Aš ir norėčiau, kad į tas kalbas, atsižvelgiant, grįžtant atgal, kurios jau buvo pasakytos prieš gerą dešimtmetį, jos ir būtų vertinamos tuo žvilgsniu, būtų savotiškas dokumentas, kaip jūs sakėte, net ir mūsų jaunajai kartai, studentijai, kuriai teks studijuoti ir domėtis istoriniu laikotarpiu, kuriuo Lietuva dirbo ir gyveno.
– Šios kalbos, dabar jau įprasmintos knygoje „Esu vienas iš jūsų“, vis tiek jau yra istorija. Ar jose daug to, ko ne vienas gali pasimokyti?
– Žinoma, čia kiekvienas turbūt vertins iš savo perspektyvos, bet turiu didelį norą, kad į tas kalbas būtų pažvelgta taip, kad tai yra reakcija į gyvenimą, kurį gyveno visi, visa tauta.
Toje knygoje galbūt yra vienas kitas pasakymas arba išreikšta viltis, kad pažvelkime į priekį ir galbūt pabandykime išspręsti eidami tuo specifiniu keliu, kuris man šiuo metu atrodė pats prasmingiausias ir pats tiksliausias, sprendžiant kylančias kasdienes problemas, kuriomis mes gyvename.
– Šioje knygoje sudėtos rinktinės kalbos. Ar galima po kurio laiko laukti ir kitų kalbų, įprasmintų knygoje?
– Nenorėčiau įsipareigoti ir pasakyti „taip“ arba „ne“. Pagyvensime, pamatysime. Galbūt tas gyvenimas, kuriuo šiandien einame, pareikalaus tam tikrų įžvalgų iš mano pusės ir galbūt atsiras tik ne tokia didelė ir ne tokį didelį laikotarpį apimanti knyga, galbūt bus galima pasitelkti keletą minčių ir paskelbti jas viešai.
