30 minučių ir 4 sekundės. Tiek minios smalsuolių akivaizdoje ledo kubile neseniai praleido vilnietis.
Tai pirmas toks rekordas, oficialiai užfiksuotas Lietuvoje. Siekiant jo buvo sunaudota 1,7 tonos ledo.
20-ąją minutę eksperimentą stebėjusi M.Stumbrio žmona Agnė ėmė įkalbinėti vyrą jį baigti, tačiau jis nesutiko.
– Kaip kilo mintis įsitaisyti ledo dėžėje? – paklausiau reklamos specialisto M.Stumbrio.
– Jau aštuntus metus grūdinuosi šalčiu. Taip stengiuosi sustiprinti imunitetą.
Šiltu vandeniu tik indus plaunu, dar naudoju jį arbatai.
Per šiuos metus nesirgau, gal tik porą kartų slogavau.
Siekdamas prisijaukinti šaltį pirmiausia ėmiau naudotis kontrastiniu dušu. Po kelių savaičių nusprendžiau praustis tik šaltu vandeniu ir pastebėjau, kad labai pagerėjo savijauta.
Neturėjau ambicijų siekti rekordo, tik galvojau, kad būtų įdomu įrodyti, jog žmogus šaltyje gali išbūti ilgiau, nei įprasta manyti.
Paprastai tokių rekordų siekiama stiklinėje spintoje – joje esantis žmogus apipilamas ledo gabaliukais. O man buvo pagaminta unikali ledo dėžė.
Lede įsitaisiau ne pirmą kartą. Šiltuoju metų sezonu namuose į balionus prisipilu vandens, užšaldau, po to ledą suskaldau į gabaliukus, supilu į vonią ir ant jų atsigulu. Tokioje ledo vonioje esu išbuvęs ir 20 minučių, ir ilgiau. Šie bandymai man pagelbėjo siekiant rekordo.
Be to, savaitę prieš rekordą atlikau eksperimentą šaldiklyje, kuriame buvo 20 laipsnių šalčio.
– Kaip šildėtės išlipęs iš ledo dėžės?
– Nei arbatomis, nei kitomis priemonėmis nesišildžiau. Leidau kūnui atšilti natūraliai.
– Spiginant šalčiui vaikštote vilkėdamas rūbus trumpomis rankovėmis, bėgiojate su šortais ir po sniegą braidote basas. Kaip reaguoja aplinkiniai?
– Įvairiai. Kai kurie jų pagąsdina neigiamomis pasekmėmis, mėgsta kritikuoti ir aiškinti savo tiesas. Aš nemažai konsultavausi su medikais – žinau, kaip ir ką reikia daryti.
Gyvenu prie Vingio parko, tad jame būnu kiekvieną rytą.
Lauke praleidžiu kokią valandą ar daugiau. Per tą laiką ir pamedituoju.
– Ar maudynių sezoną kada nors baigiate?
– Ištisus metus maudausi ir jūroje, ir upėse, ir ežeruose. Kai tik būna proga, brendu į bet kokios temperatūros vandenį.
Turiu dešimties metų šunį – labradoro retriverį vardu Pongas. Kartu grūdinamės ištisus metus – vaikštome, bėgiojame, maudomės.
Kartais po maudynių grįžus namo mano šortai traška nuo ledo, o šuo būna virtęs į didelį ežį.
– Esu girdėjusi, kad būdamas nepatyręs baidarininkas kartą lapkritį ryžotės baidare nuplaukti iš Vilniaus į Kauną.
– Ir anksčiau esu kelis kartus neilgus atstumus plaukęs su bendradarbių kolektyvu. O kartą tiesiog sugalvojau rimtai jėgas išbandyti.
Su porininku plaukėme parą. Prireikė daug jėgų, bet finišą pasiekėme, likome sveiki ir gyvi.
– Koks buvo keisčiausias iššūkis?
– Plaukti baidare iš Vilniaus į Kauną – vienas keistesnių iššūkių. Nežinau, ar kada nors tam dar ryšiuosi.
Nors nesu dviračių sporto entuziastas, kiekvienais metais dviračiu numinu iki savo gimtųjų Obelių, esančių Rokiškio rajone. Susidaro apie 160 kilometrų. Tai darau, kad pravėdinčiau galvą, pabūčiau su savimi.
– Prieš penketą metų ekstremalaus bėgimo per pelkes metu susipažinote su būsima žmona Agne. Ar ji irgi mėgsta panašius iššūkius?
– Ne, neįkalbu jos maudytis po šaltu dušu. Bet ir neverčiu. Pats žmogus turi norėti tai padaryti.
Aš irgi mėgstu šilumą, pirtį. Negyvenu nuolatiniame šaltyje. Bet kadangi šiais laikais gyvename per daug komfortiškai, stengiuosi suteikti kūnui šiek tiek nepatogumo. Pelkėse su žmona bėgiojame iki šiol, tai yra tradicinis mūsų pažinties bėgimas.
– Ar tokie iššūkiai padeda įveikti save?
– Kiekvieną kartą laimėti kovą yra smagu. Aš nesu vyturys, bet kiekvieną rytą prisiverčiu anksti keltis. Taip laimiu kovą su savimi, tai mane gerai nuteikia.
Ir maudymasis duše nėra toks jau malonus, kad norėtųsi šokinėti. Malonumas ateina vėliau, kai pavyksta anksčiau atsibusti, kai būna darbingesnė nuotaika.
Dabar ruošiuosi dalyvauti tarptautinėse „Savbor“ varžybose. Tai artimos kovos ir kovinės savigynos sistema. Šias treniruotes lankau ilgiau kaip pusę metų.
