Kiek daugiau nei prieš metus Žinių radijuje Vytautas Šerėnas atsakinėjo į nepatogius, nesuderintus klausimus. Atsakymai – nuoširdūs, kartais rimti ir su pašmaikštavimais. Visa tai parodo, kokia įvairialypė ir spalvinga asmenybė buvo televizijos laidų vedėjas.
– Ar dažnai jaučiatės vienišas?
– Aš nesu vienas, todėl vienišas nesijaučiu. Netgi būdamas vienas visą savaitgalį nesijaučiu vienišas.
– Užsidėjau akinius ir galvojau, kad jūsų akyse įžvelgsiu nuostabos žiburėlius. Nieko neįžvelgiau net ir dėl to, kad akiniai tokie šviesūs.
– Na, žinot, aš dirbu su personažais, kurių akiniai yra juokingesni.
– Esate savikritiškas?
– Tikriausiai ne.
– Turite ironijos jausmą?
– Tai turėtų pasakyti kiti. Kadangi 24 metus dirbu humoro srityje, matyt, turiu.
– O kuo skiriasi humoras ir ironija?
– Ironija yra mažiau kandi ir daugiau grįsta potekstėmis, o humoras gali būti tiesiai į kaktą.
– Ką sunkiau pakeliate – karštį ar šaltį?
– Keliauti mėgstu šiaurinėje žemės pusėje, tai, matyt, labiau pakeliu šaltį. Keliaujame su tokia mašina, kuri visuomet galėtų tapti nakvynės vieta. Tai paprastai būna visureigis, kuriame taip lengvai nesušalsi.
– Esate į mamą ar į tėtį?
– Greičiau į mamą.
– Keliais balais iš 10-ies įvertintumėte draugystę su tokiu žmogumi kaip jūs?
– Na, duočiau 8.
– O kodėl ne 9?
– Devynetui jau reikėtų, kad ir žmogus turėtų išskirtinių interesų, tokių kaip ir aš. Pavyzdžiui, vaikščioti su manimi į pirtį.
– Supratau, jei yra panašus į jus, tai jau 9?
– Taip.
– Apie dešimtuką jau gal net neklausiu... Turėjote pravardę?
– Neatsimenu. Normaliame gyvenime aš jos neturėjau, bet aš turėjau paralelinį, beprotišką gyvenimą dvejus metus. Tai –sovietų kariuomenė, tai ten tave galėjo vokiečiu ar fašistu pašaukti.
Tokių atsitiktinių tai turėjau, tačiau jos neprilipo. Ten, matot, ilga legenda. Vienas kitą gali kviesti vardu Kieša, pavyzdžiui, nes visi pasižiūrėjo filmą, kuriame yra šis vardas. Netyčia vienas kitą imdavo taip šaukti, tarp jų ir mane.
Tačiau čia – trumpalaikiai dalykai. Pravardė tai turi būti prilipusi visam gyvenimui.
– Ką ilgą laiką svajojote padaryti, bet dar nesiryžote?
– Aš turiu vieną svajonę, bet ji baisiai brangi, – nukeliauti į Antarktidą. Aš susipažinęs su galimybėmis ir žinau, kaip tai padaryti. Tai žmogui kainuotų apie 10 tūkstančių eurų.
Reikia keliauti dviem, nes vienas labai sunkiai angliškai kalba. Reikalingas pašnekovas, vertėjas ir dar ta pačia prasme žmona. Aš dar vienas nedrįstu keliauti.
– Esate kaimietis ar miestietis?
– Gimiau kaime, tačiau laikyčiau save miestiečiu, nes nieko baisesnio man gyvenime nėra kaip žemės ūkio darbai.
– Su šunimi vis dar miegate vienoje lovoje?
– Su juo aš niekada nemiegojau.
– O jeigu norėtų šuo?
– Tada aš turėčiau būti gerai įtraukęs alaus. Aš turėčiau nejausti, kad jis šalia.
– Esate sentimentalus?
– Nelabai. Filmą žiūrėdamas neverkiu.
– Kai šeimoje pradedate pyktis, kas pirmas pradeda taikytis?
– Man norėtųsi, kad žmona pradėtų taikytis, tačiau tai darome abu.
– Prasitarėte apie ateities planus. Tuomet jie išsipildo ar, priešingai, sugriūva?
– Nežinau, kadangi aš esu baigęs ekonomiką, ir jeigu tam neatsiras nereikalingų pinigų, aš į Antarktidą nevažiuosiu.
– Kokia prasmė būti lietuviu?
– Jokios prasmės. Taip esame gimę. Jei būčiau gimęs kitur, irgi būtų buvę gerai.
– O kaip dukros?
– Mano dukros yra labai liberalios. O apie tautybę mes nesišnekame. Jos žino, kas jos yra.
– Turite priešų?
– Aš manau, kad tai, ką mes įsivaizduojame priešu, – žmogų, su kuriuo negalėčiau net šnekėtis... Ne, neturiu tokio.
– Ką darote, kad nepaveiktų priešiška propaganda?
– Skaitau įvairias ekspertų nuomones.
– Jei galėtumėte pakeisti ką nors iš to, kaip jus auklėjo tėvai, ką pakeistumėte?
– Būčiau norėjęs gimti mieste, o auklėjimas – sunkūs kaimietiški darbai, kurių aš nekenčiu iki pat šiandien.
Vienas baisiausių dalykų mano gyvenime buvo pasninkas. Aš esu matęs tikrąjį pasninką, kai tu gauni kopūstų sriubos tik su bulvėmis. Mėsa, lašiniai padėti, tačiau tu jų valgyti negali.
Po to, kai aš jau turėjau savo šeimą, man pasninkas pasidarė persivalgymu – pirkdavau kelias rūšis žuvų, penkias rūšis ikrų ir panašiai.
– Kiek laiko esate badavęs?
– Nė karto. Sąmoningai – niekada.
– O dėl sveikatos?
– Žinoma, jau aštuonerius mane mane į tokius rėmus nori įvaryti žmona. Ji mane priverčia kartą per savaitę nueiti 7 kilometrus pėsčiomis, bet su maisto programa aš bijau, kad jai nepavyks.
– Geriausias draugas yra tas kuris... Gal galite pratęsti?
– Kuris eina su manimi į pirtį ir žino, ką ten veikti.
– Daugiau dalykų jūsų gyvenime vyksta atitiktinai ar ne?
– Mano gyvenime daugiausia dalykų vyksta planuotai.
– Žmogus, kuris labiausiai jus nuvylė?
– Žinokit aš galvočiau, kad Rolandas Paksas.
– Ar jums nėra problema būti savimi?
– Dabar jau ne. Buvo, kai mokslininko darbą iškeičiau į darbą pramogų versle. Reikėjo atlaikyti masę klausimų, ar aš nesigailiu.
Kūrybingumo prasme darbai panašūs, tik kad pragyventi iš mokslininko veiklos tuo metu su dviem vaikais buvo gana sunku.
Kadangi esu baigęs ekonomiką, tekdavo daug skaičiuoti, o vėliau, kai aš pramogų versle pradirbau ilgiausiai iš visų savo darbų, kuriuos turėjau, tai tie klausimai visiškai nepykdė.
– Geriausia dovana, kurią esate gavęs?
– O ką aš esu gavęs dovanų... Tikriausiai mano kolegų padovanota skulptūra, kur yra dviračio ratas ir aš su kelnaitėmis.
– Miegodamas knarkiate?
– Tai atsitiko po 40-mečio, kai padidėjo svoris, o aš dar kokius keletą metų galvodavau, kad neknarkiu, bet mane į nepatogią padėtį buvo pastatę vaikai.
Su savo dar mokykloje besimokančiomis dukromis išvykau į kelionę į Suomiją. Visą dieną vairavęs, pavargęs aš užmigau ir mane du kartus naktį pakėlė vaikai ir sakė, kad mes negalime kartu miegoti, nes aš knarkiu.
Žinoma, aš pakėliau didelį triukšmą, kad mane žadina, bet po to susimąsčiau, kad, matyt, knarksiu iki gyvenimo pabaigos. Tai man ir žmona kartais pasako.
– Buvote neištikimas?
– Kai jūs apsirengsite sutaną ir atsisėsite į tam tikrą ložę su langeliu, aš jums į šį klausimą ir atsakysiu. Aš gal net prikursiu daugiau negu buvę, kad pakelčiau savo donžuano įvaizdį.
– Kada paskutinį kartą buvote išpažinties?
– 2001-ųjų rugsėjį.
– Dažnai jus vadina bambekliu?
– Žmona pavadina, o šiaip aš esu santūrus ir mažai kalbantis.
– Mėgstate komplimentus?
– Girdėti mėgstu protingus, o sakyti – retai tas būna.
Visą interviu galite pamatyti čia:
