Moteris šiomis nuotraukomis iliustravo širdį veriantį tekstą, kuriame – vaikystės prisiminimai. Šį kartą TV laidų vedėja prisiminė tėčio tvirtą charakterį ir senelio pamokymus.
„Mano tėtis buvo šventai įsitikinęs, kad šluota ir prijuostė turėtų mane atgrasyti nuo visokių ten netinkamų pasirinkimų ir kaip Damoklo kardas kaboti virš mano galvos vos man kiltų kokia netinkama mintis ar idėja. Todėl jo: „eisi gatvių šluoti, bet ir ten, vargu, ar tave priims – tai dar reikės sugebėti“! – mane, kaip Tėve mūsų, lydėjo visą sąmoningą vaikystę, t.y. iki 18-os.
Blemba, visada galvojau, kad jis norėjo sūnaus, bet gimiau aš, todėl tos auklėjimo pamokos nebuvo panašios į princesių dvarą su visais „pardon“, labiau į kariuomenę su visais „lygiuot, ramiai, žengte marš“!
Grįžtant prie šluotos, aš nuoširdžiai maniau, kad taip savo vaikams tikrai nesakysiu. Bet sakau! Kartoju tai tokiu pačiu balso tonu, kokiu man sakė mano tėtis! Mano gyvenime būta 3 svarbių vyrų, kurie visi buvo ar yra tėvai. Mano senelis, mano tėvas ir mano vyras.
Mano senelis dėl manęs metė rūkyti, išmokė važiuoti dviračiu, nupirko pirmą kuprinę ir nuvedė į nulinę kaimo mokyklos klasę! Jis mane išmokė, jog esu ne Rūtelė, bet Grybauskų Rūta! Girdit, kaip tai skamba? Ir esu tikra, kad tai buvo pirma plyta į mano savivertės ir pasitikėjimo savimi pamatus.
Vos tik kas mane meiliai pavadindavo mažybiniu „Rūtele“, atšaudavau – aš ne Rūtelė, aš Grybauskų Rūta! Kad žinotų, jog aš ne kokia mažutė eilės gale! Jo vardu pavadinau sūnų.
Mano tėvas išmokė mane plaukti, atsakomybės ir gebėjimo pasirūpinti savimi bei savo vaikais! Tas amžinas – „niekas, tik tu pati“ yra mano kaulų smegenyse! Ar buvo pokalbių apie moters grožį?
Ne, niekada. Lyg jis nebūtų apskritai svarbus. Nors tais laikais prasidėjo visa misių ir grožio karalienių era! Ir frazė –„moteris nebūtinai turi būti protinga, bet graži privalo“ buvo labai populiari.
Taigi, kai pirmą kartą ir beje vienintelį, iš vaikino išgirdau, kad mano krūtinė galėtų būti didesnė, nuoširdžiai nesupratau apie ką jis čia!? Bet supratau kitką – jo mano gyvenime neturi likti!
Niekada nepamiršiu pokalbio su tėvu, kai man buvo 14m. Taip, tas laikas, kai visi durniai, tik tu protinga. Gulinėjau aš eilinį kartą ant sofutės, ieškodama gyvenimo prasmės, su didele pretenzija, mat, tėtis neleido į pasimatymą!
Neapsikentęs mano fanaberijos, tėvas manęs paklausė koks mano gyvenimo tikslas!? Esu tikra, tuomet varčiau akis, norėdama pabrėžti jo klausimo paikystę! Bet jis juk buvo subrendęs protingas žmogus, todėl nusileido iki mano „gyvenimo prasmės“ ir tarė: „aš norėčiau tapti milijonieriumi, sukurti verslą. O tu ko?“.
Dabar tas klausimas skamba be jokio svorio, bet tuo metu, kai griuvo TSRS, jis buvo labai suprantamas ir žodis „milijonierius“ man, mergiotei, faktas, darė įspūdį, mat tokį buvau mačius tik „ Vergė Izaura“ .
„O aš ištekėsiu už milijonieriaus“, – tada maniau, kad atšoviau kietai! Be mano tėvas, o dievai, tepasakė: „Na, ir kvaila tu esi“…Man pakako. Iki šiol…
Mano vyras parodė, kad padėti auginti vaiką ir jį auginti yra labai skirtingos sąvokos. Kai sūnui buvo vos 9 mėnesiai, ramiai išvykau į Ameriką darbo reikalais 2 savaitėms!
Artėjant tėvo dienai noriu palinkėti štai ko: mamos, leiskime vyrams būti tėvais, o tėvams – pirmyn į vaiko pasaulį visu greičiu ir neklausykite, kai kas nors jums sako, kad nemokat ar nesugebat – ne anų reikalas!
Tik, dėl Dievo, nebūkite savaitgaliniais tėčiais, ar dar niekšiškiau, nedinkite iš savo vaikų gyvenimo! Nes viską, ką jūs darote, kalbate ir kuriate, ir yra visas pasaulis. Be jūsų tėra pusė, o gal tik trečdalis stiklinės pasitikėjimo, savivertės, meilės sau ir kitiems, kurią jūsų vaikai gali išgerti!“, – rašė R.Mikelkevičiūtė.
