Tačiau humoristė, Klaipėdos universiteto teatrologijos ir pedagogikos studentė Violeta Mičiulienė (57 m.) į sunkumus numoja ranka. Moteris džiaugiasi įdomiomis studijomis, o laiko, praleisto namuose, tikrai neskaičiuoja.
– Situacija šalyje gerokai pablogėjo jau kovo mėnesį. Kaip pavyko su viskuo susitvarkyti?
– Iš pat pradžių, adaptacinis laikotarpis buvo labai gąsdinantis. Kadangi mūsų, magistrantų, buvo mažai (esame šešiese), žmonių limito neviršijome, tad buvo egzaminai. Tačiau mokantis norėtųsi labiau gauti informaciją tiesiai iš dėstytojų.
Kai eini mokytis tokiame amžiuje, reikia viso komplekto. Jeigu man būtų dvidešimt metų, man reikėtų tik diplomo. Žinias gauni ne vien tik iš dėstytojo, bet ir betarpiškai bendraudamas, būdamas kitame mieste, matydamas spektaklius, dalyvaudamas kultūros renginiuose.
– Vis dažniau kalbama apie antrąją karantino bangą. Kokia jūsų nuomonė?
– Nesu aiškiaregė, galvoju, kad po pirmojo karantino viskas buvo labai greitai atpalaiduota. Manau, jog grįšime prie tų pačių variantų, kai turėsime kontaktuoti iš namų, grįžti prie tos pačios suskilusios geldos (Kikena.). Nes mes neišmokome pamokų, neišmokome saugotis.
Visa tai man kiek primena dietos laikymąsį. Moteris apgaudinėja save, kad savaitę ar mėnesį nevalgys, o kai numes svorį, galės valgyti ką nori.
Iš tiesų, jeigu nori svorį išlaikyti, tai turi tapti gyvenimo būdu. Tas pats galioja ir kalbant apie sveikatą. Reikia suprasti, kad taip, kaip buvo anksčiau, jau nebebus.
– Užsiminėte apie karantiną mokslų srityje. O kaip sekėsi namuose? Juk vieni šiuo laikotarpiu patyrė krizę, o kiti – atvirkščiai – iš naujo atrado save.
– Iš tiesų, negalėjau savęs atrasti, nes nebuvau praradusi. (Šypsosi) Karantinas mane padėjo išsilaisvinti. Nuveikiau daugybę darbų namuose. Labiausiai gyvenime nemėgstu atidėliojimų, mano namuose nėra nė vieno daikto ar darbo, kuriam sakyčiau „kada nors“. To pas mane nebėra. Tas pats ir žmogaus galvoje. Tam, kad ten būtų tvarka, pastaroji privalo būti ir namuose. Mumyse viskas privalo gulėti savo vietose.
Aš labai stipriai remontavausi, dažiau spintas, susitvarkiau namus, kuriuose dabar labai jaukiai jaučiuosi. Net nepajaučiau, kaip greitai prabėjo tie trys mėnesiai. Man dar daug reikia nuveikti darbų. Kartais sakau, jog pasiilgstu karantino... (Šypsosi.)
Susiję straipsniai
Per tris mėnesius supratau, kas yra tvarka žmoguje ir namuose. Man nieko netrūko. Iš mano gyvenimo išėjo nemažai žmonių, kurie buvo mane pasigrobę. Taip pat išmokau pasakyti „ne“.