„Depresija, nerimas, pyktis, panika. Mes taip bijom šitų žodžių. Slepiam ir slepiamės po kaukėmis ir apsimetam, kad viskas gyvenime nuostabu, o mūsų veidus puošia tik šypsena.
Depresija susirgau prieš kažkur penkerius metus. Ir tik metai, kaip jaučiuosi atsigavus. Sunkiai dirbau, kad atsistočiau ant kojų. Kovojau su savo vidiniais demonais. Melavau sau. Piešiau šypseną ir apsimetinėjau, kad viskas gerai. Bet niekas nedžiugino.
Tuo metu dar gyvenau Londone, svajonės nesipildė, bet aš neleidau sau pasiduoti. Lipau ir ėmiau iš gyvenimo daugiau negu jis man siūlė. Ėmiau, kas, kaip suprantu dabar, man nepriklausė. Dirbau 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mokėjau milžiniškus pinigus už nuomą, bet neleidau sau pasiduoti. Bėgau greičiau už gyvenimą, kol vieną dieną jis man pasakė STOP.
Pasibaigus atostogoms Ispanijoje ir lėktuvui nusileidus Londono oro uoste buvau paimta policijos ir apieškota. Kojos drebėjo, akių vyzdžiai sukosi kaip pašėlę, svaigo galva, trūko oro, nuolatos tryniau krūtinę, jaučiau, kad širdis plaka net kojų pirštų galiukuose turbūt 140 kartų per minutę, negalėjau pratarti žodžio. Maniau mirsiu. O jie manė, kad kažkur slepiu narkotikus....
Tai buvo tik pirmasis panikos priepuolis, išsivystęs į nepakeliamą nerimą, kuris trukdavo po 2 ar 3 savaites metų metus...
Nesuskaičiuočiau kiek kartų po to buvau pabėgusi iš darbo, iki vidurnakčio sukdavau ratus aplink ligonines nes tik taip jausdavausi saugesnė ir ramesnė....
Tai be proto ilga istorija, kuriai tikrai neužteks vieno posto, bet noriu ja pasidalinti, nes žinau kad ir TU tą patyrei. Žinau, kad bijai.
Žinau, kad nesupranti, ar tai ką tu patiri yra fizinis ar emocinis skausmas. Jei bijai kalbėti garsiai, parašyk. Gal mano istorija padės ir tau. Su meile, Donata“, – tokiais žodžiais savo įrašą baigė moteris.
