„Atsimenu, kai viena gydytoja man yra pasakius – tu labai nori būti geriausia mama, geriausia žmona, geriausia kūrėja, bet taip gyvenime nebūna. Aš save taip įsivaizdavau, kad neturiu teisės nei verkti, nei skųstis, nei būti silpna moterimi“, – laidoje „Bus visko“ kalbėjo moteris.
G.Baužienės gyvenime buvo begalė sunkių momentų, tačiau, kaip pati sako, skaudžiausią ji išgyveno prieš dvejus metus. Tada pirmą kartą jai teko susidurti su netektimi.
„Aš neturėjau artimiausio žmogaus mirties , tai man didžiausią tokį skausmą ir gyvenimo prasmės supratimą padarė tėčio mirtis. Aš galvojau, kad gyvenimas sustos, kai jisai išėjo iš šio pasaulio ir, kad viskas sugrius. Aš dabar labai gerai suprantu skausmą, kas tai yra iš tikrųjų. Ir aš netikiu, kad kai sako praeis keletą metų ir pamiršiu... Tai buvo skaudžiausia akimirka ir , turbūt, didžiausia patirtis mano gyvenime“, – prisiminė ji.
Atlikėjo profesija ypatinga tuo, kad nesvarbu, kaip tu jautiesi – turi lipti į sceną. Linksmas, liūdnas ar sugniuždytas – susirinkusių žmonių akys krypsta tik į tave. Tačiau, nepaisant visko, G.Baužienė pasakoja, jog jai koncertai padėjo suvaldyti itin skaudžias emocijas ir savo liūdesį išlieti kita forma – dainomis.
„Aš tuose koncertuose taip išsitaškiau ir išsidainavau, kad, turbūt, ilgai taip neteks dainuoti. Kiekviena daina man buvo kažkoks kaip atsisveikinimas, rauda. Reikėjo lipti į sceną, o visas organizmas tam prieštaravo. Ir man, pradėjus dainuoti, viskas stovi gerklėje, o žiūrovai supranta, kad kažkas negerai. Tai aš vieną dainą šiaip ne taip atidainavau... Aišku, aš jiems pasipasakojau, kad jūs turit mane palaikyti, nes yra ne kokia situacija“, – pasakojo dainininkė.
Stovėdama ant scenos ji prisiminė pirmojo vadovo žodžius, kuris ją paauglę mokė, kas visų emocijų scenoje rodyti negalima. Todėl, kiek įmanoma, G.Baužienė visuomet stengiasi išlikti šalta. Žinoma, pirmieji koncertai buvo jausmingi, o kartu su ja klausydami jos dainų verkė ir publika.
Nors tėčio nebėra, su juo ji jaučia ypatingą ryšį. Šeimos nariai dainininkei – pats svarbiausias dalykas. Būtent to G.Baužienė nuo pat mažų dienų mokė savo vienturtę dukrą Moniką.
„Neprivalo vaikai tėvus prižiūrėti ir tėvai neturi vaikų gyvenimo gyventi. O tėvų prižiūrėjimas priklauso nuo tavo širdies ir nuo tavo požiūrio į gyvenimą. Aš prižiūriu tėvus, man patinka tai daryti. Nors dabar turiu tik mamytę, stengiuosi su ja palaikyti didelį ryšį.
Manau, kad tai matydama Monika, viską darys taip pat. Tai – šeimos tradicijos. Aš prisimenu, kai Monika, būdama 15 metų jį paskambino mano vyrui ir sako: reikia susitikti, kviečiu vakarienės. O jis važiuodamas sakė, kad yra pavargęs ir nieko nenori... Ir aš jam sakau, kad praeis dar dešimt metų, galbūt, tu norėsi, kad tave kas nors pakviestų, todėl dabar turi daryti viską, kad ji tą jaustų ir kad ji mus ir po dešimt metų kviestų vakarienės“, – kalbėjo dainininkė.
Ypatingą ryšį su Monika jai pavyko sukurti ir dėl dar vienos savybės. Nors ir turėdama vienturtę dukrą, G.Baužienė jos niekada nesisavino. Ir tada, kai Monikai pasitaikė galimybė kurti muzikinę karjerą Amerikoje, esančioje tūkstančiais kilometrų nuo Lietuvos, dainininkė sakė – važiuok. Moteris teigė norinti, jog jos dukra išnaudotų visas gyvenimo galimybes ir padarytų tai, ko ji pati nedrįso.
„Egoizmo mes turime visi. Norėtume, kad vaikas visuomet tokiu ir liktų, bet taip nėra. Kad ir labai man skauda širdį, negalėjau sakyti, kad ji ten nevažiuotų. Tai yra jos gyvenimas, jos ateitis.
Buvo man karjeros pradžioje pasiūlymas vykti į Vokietiją, ten gyventi ir kurti šeimą. Aš to atsisakiau. O vat dukrai visą laiką kartojau, kad ji turi važiuoti ir rizikuoti. Turbūt, kai aš pati suabejojau keliais pasiūlymais supratau, kad ji to daryti neturi. Juk visas gyvenimas yra nuotykis“, – šyptelėjo žinoma atlikėja.
Sprendimas likti Lietuvoje buvo geras. Čia ji sutiko savo mylimą vyrą, su kuriuo santuokoje jau 25-erius metus. Tie, kas seka G. Baužienės gyvenimą – žino, kad apie santykius ji nėra linkusi kalbėti.
„Aš, kaip asmenybė, esu labai stipri. Su manimi yra labai sudėtinga, nes turiu stiprią nuomonę, esu užsispyrusi. Mano vyrui yra ir sunku, ir lengva, nes aš esu labai savarankiška. Esu žmogus, kuris gali visus reikalus susitvarkyti pati“, – kalbėjo ji.
Vieną iš savo sėkmingos šeimos priežasčių moteris įvardija atvirumą ir gebėjimą įvardyti tai, ko tu nori.
„Silpna moterimi aš mėgstu būti. Kad man niekas nerūpėtų, kad atsibudusi rasčiau puokštę gėlių ir kavos, labai mėgstu staigmenas... Mes pragyvenome jau 25 metus, tai šis žmogus žino, ko mano širdis trokšta. Moterys mes tokios esam, prisifantazuojam kažkokių gyvenimiškų situacijų ir laukiam, o gal vyras tai padarys...
Todėl mano vyras visuomet man sako taip nedaryti, kadangi jis – ne ekstrasensas. Reikia viską papasakoti, kažkaip gudriai pasakyti ir visi vyrai padarys, kad jų moteris būtų laiminga. Tai aš visas moteris norėčiau padrąsinti sakyt vyrui, nes jam reikia žinoti, ko jo moteriai reikia“, – dėstė G.Baužienė.
Geri santykiai priklauso ne nuo vieno, o nuo dviejų žmonių. G.Baužienė sako, norint, kad šeima būtų laiminga, reikia, kad stengtųsi ne tik vyras, bet apie jį pagalvotų ir žmona.
„Su draugėmis pasikalbame ir jos sako, kad jiems vyrai nei gėlių nedovanoja, seniai prisipažino meilėje. Man tuomet kyla klausimas, o kada jūs dovanojote jam gėlių ar apsikabinote ir pasakėte, kad pasiilgote ir mylite, nes mes galvojame, kad jiems nereikia, tačiau vyrams to dar labiau reikia“, – kalbėjo ji.
Dainininkei tai – antroji santuoka. G.Baužienė prisipažįsta, yra buvę gerų ir blogų dienų, tačiau apie skyrybas per 25-erius metus nebuvo minties.
„Mano gera draugė yra pasakiusi, jog būtų pati geriausia žmona jūreiviui. Nes kai jis sugrįžtų ji būtų graži, jauna ir nepakartojama – vakarienės ir žvakės, o gyvenime viskas būna etapais. Žmones sujungia skausmas, bėdos.
Aš kalbu pagal save. Nes jeigu viskas būtų labai idealu, nežinau, ar būtų galima išgyventi tiek metų. Kai yra bėda, susijungi, nori, kad tam žmogui būtų gerai ir dar, aišku, meilė. Tai nereiškia, kad turi būti aistringi bučiniai.
Aišku jų būna, bet vyresniame amžiuje meilė kitokia. Ji brandesnė. Jei tu sėdi kambaryje ir tavęs šalia esantis žmogus neerzina – tai yra meilė“, – su šypsena kalbėjo atlikėja.
Žurnalistei pasiteiravus, kaip ji sprendžia nesutarimus šeimoje, G.Baužienė atskleidė turinti savo metodą, kuris veikia.
„Aš esu kantrus žmogus, gali būti situacijų, kuomet aš tylėsiu nieko nesakysiu, bet galų gale parašysiu laišką. Tai būna į penkis metus vieną kartą ir tai labai veikia. Kai esu karštakošė, galiu prišnekėti arba nepasakyti, trenkti durimis. Bet kai žmogus skaito laišką jis gali du kartus perskaityti, išanalizuoti, todėl aš rašau laiškus. Būna, kai žiūri žmogui į akis kartais pagaili, nenori skaudinti, bet tai turi pribręsti“, – pasakojo moteris.
