Rytų Anglijos Piterboro mieste lietuvių bendruomenė – viena gausiausių visoje Jungtinėje Karalystėje. Manoma, kad šiuo metu čia gyvena daugiau nei 8000 lietuvių.
Todėl Piterboras yra vadinamas Mažąja Lietuva.
Buvusi vilnietė, vietinių vadinama Snow, su vyru Marijanu (36 m.) ir dukra Evelina (16 m.) į Angliją išvyko prieš ketverius metus. Vyresnioji dukra Justina (22 m.) gyvena ir dirba Lietuvoje.
Buvusi banko darbuotoja Snieguolė, atvykusi į Piterborą, dirbo parduotuvėse, sandėlyje, fabrike. Moteris, gerai mokanti rusų, lietuvių ir lenkų kalbas, pradėjo lankyti intensyvius anglų kalbos kursus.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Pastaruosius dvejus metus ji dirba vertėja miesto ligoninėse, socialinės globos įstaigose, kalėjimuose ir mokyklose.
Lietuvė bendradarbiauja su policija ir kitomis valdžios institucijomis, padeda smurto artimoje aplinkoje aukoms, padeda parengti dokumentus norintiems įsikurti.
S.Maliavskaja sakė, kad per pandemiją Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lietuviai susidūrė su dideliais sunkumais.
„Daugiau nei pusė jų neteko darbo, – pasakojo moteris. – Dauguma dirbo statybose, mažmeninėje prekyboje, rūpybos srityje, gamyklose, sandėliuose.
Darbus praradusios šeimos stokoja pinigų maisto prekėms ir kitiems poreikiams.
Per karantiną dirbau su labdaros organizacijomis ir valdžios institucijomis, teikiančiomis pagalbą.
Galimybė padėti žmonėms – didžiulė dovana. Atvežusi lauktuvių matydavau šypsenas žmonių veiduose.“
– Kodėl emigravote? Ieškojote geresnio gyvenimo, naujovių? – paklausiau S.Maliavskajos.
– Į Angliją su vyru atskridome 2016-ųjų spalį. Buvo labai gražus ruduo.
Vykome dirbti už didesnį atlyginimą, nei tuo metu gaudavome Lietuvoje. Be to, norėjau išbandyti save kitoje srityje, kitokioje aplinkoje, tuo pat metu ir pamatyti kitą šalį.
Į miesto gyvenimą įsiliejau daug greičiau nei į Piterboro lietuvių bendruomenės veiklą, nes stengiausi bendrauti su kuo daugiau žmonių, ne tik su lietuviais.
Eidavau visur, kur tik kviesdavo, kalbėjau su visais, kas kalbino, – darbe, sporto klube, mieste.
Mane žavėjo kitataučių šypsenos, kurios galbūt visai nereiškė, kad mane malonu matyti, tačiau vertė būti geresniu žmogumi, atlaidžiau ir paprasčiau į viską žiūrėti.
Į Piterboro lietuvių bendruomenės veiklą įsiliejau tik 2017 metų rugpjūtį – atėjau į metinį ataskaitinį bendruomenės susirinkimą ir susipažinau su tuomete pirmininke ir komanda.
Nors jaučiausi žmogumi iš gatvės, išdrįsau pasisiūlyti į sekretorės padėjėjos pareigas ir buvau patvirtinta valdybos narių. Vėliau buvau paaukštinta – tapau bendruomenės pirmininkės pavaduotoja.
Tikėjau, kad galiu būti naudinga net ir su savo aštriu charakteriu, kritika, savotišku įkyrumu, bet labiau – su idėjomis ir besąlygišku atsidavimu tam, ką darau.
Stengiuosi padėti, kuo tik galiu, visiems, nes visada pagalvoju, kaip būtų, jei pati atsidurčiau to žmogaus, kuriam reikia pagalbos, vietoje.
– Ar lengvai įsikūrėte svetimoje šalyje?
– Kambarį, kuriame apsigyvenome atvykę, susiradome iš anksto. Skridome ramia širdimi, kad tikrai turėsime kur nakvoti.
Mums labai pasisekė – kaimynai buvo trys nuostabios jaunos lietuvių poros. Tiems žmonėms esame dėkingi už gerą nuotaiką, rūpinimąsi ir net už Kalėdų dovanas.
Gal kai kam pasirodys kvaila, bet per pirmąsias Kalėdas Anglijoje mes nusprendėme pabėgti nuo visų. O sugrįžę namo po eglute radome mums skirtas dovanas. Tikrai to nesitikėjome, apėmė labai šiltas jausmas.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Tie patys kaimynai padėjo renkantis automobilį. Visa kita dariau pati – ieškojau informacijos internete, skaičiau straipsnius, domėjausi įstatymais, rašiau užklausas į miesto savivaldybę.
– Tapote vertėja, padedančia lietuviams emigrantams, turintiems sunkumų dėl anglų kalbos. Dirbate ligoninėse, kalėjimuose, mokyklose. Pagalbos ranką dažnai tiesiate fizinio ir psichologinio smurto aukoms. Ar tai rimta problema Anglijoje?
– Čia manęs vis nepalieka jausmas, kad atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Nėra taip, kad einu miesto gatvėmis ir šaukiu: „A-ū-ū-ū! Ar galiu jums padėti?!“ Bet taip jau nutinka, kad žmonės kreipiasi į mane.
Turėjau galimybę lankyti nemokamus kursus ir seminarus, kurie buvo labai naudingi man, kaip bendruomenės narei, norinčiai ir galinčiai padėti.
Taip pradėjau labiau gilintis į smurto artimoje aplinkoje problemas Piterbore.
Skausmingiausia susidurti su smurtu šeimose, kuriose yra vaikų. Nesvarbu, kaip baigtųsi tokia istorija, jos negali pavadinti sėkminga.
Jei šeimoje yra arba buvo smurtaujama (nesvarbu, kokia forma), tai savaime yra tragedija. Net ir praėjus 20 metų kalbėti ir galvoti apie tai būna labai sunku.
Smurto artimoje aplinkoje tema labai skausminga. Ypač jei gyveni svetimoje šalyje, nesupranti kalbos, nežinai, kokia pagalba pagal įstatymus gali būti suteikta.
– Minėjote, kad norite organizuoti lietuvėms emigrantėms anglų kalbos kursus. Ar jie jau vyksta?
– Anglų kalbos kursai lietuvių grupėms prasidėjo 2020 metų sausį. Jie vyko iki pat pandemijos, o vėliau persikėlė į virtualią erdvę. Kursai yra nemokami tiems, kurių pajamos mažos.
Smurto artimoje aplinkoje aukoms organizavau nemokamą psichologinę pagalbą: lietuvė Jolita Gaskin, gyvenanti Londone ir čia baigusi psichoterapiją, sutiko bendradarbiauti ir ieškoti finansavimo tokioms psichoterapijos sesijoms.
– Žinau, kad užsiimate labdaringa veikla savo mieste ir materialiai padedate nepasiturintiems Lietuvoje.
– Pirmojo karantino metu gyvenimas Piterbore sustojo. Manęs tai netenkino, todėl užsirašiau į savanorių gretas ir sėkmingai parašiau projektą bendruomenės veiklos karantino metu finansavimui gauti.
Lietuviai verslininkai, Piterboro ir aplinkinių miestų parduotuvių, restoranų savininkai mielai pasiūlė pagalbą – galėjome pasirūpinti tais, kurie dėl susidariusios padėties neteko pajamų ar net namų.
Bendruomenė ir anksčiau siųsdavo materialinę pagalbą į Lietuvą. Tuo rūpinosi dabartinis bendruomenės pirmininkas Marius Vainauskas.
Ir piterboriečiai, ir kitų miestų lietuviai noriai atiduoda drabužius, namų apyvokos daiktus, reikmenis kūdikiams bei vaikams ir net baldus.
Taip jau susiklostė, kad mūsų šeima turi galimybę padėti kiek daugiau, – vyras nusipirko mikroautobusą, važiuodami juo į Lietuvą nugabename ir labdarą.
– Iki pandemijos jūs organizuodavote įvairias šventes, vestuves. Kaip jūsų šeima išgyvena pandemiją?
– Renginių organizavimo veikla sustojo visiškai, tačiau psichologiškai manęs tai nepaveikė, nes tuo metu sužinojau, kad laukiuosi. Didesnės laimės karantinas man suteikti tikrai negalėjo.
Nėštumas buvo sunkus. Vyras prisiėmė visus buities darbus, o man leido veikti tai, kas teikia malonumą.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Dukra Evelina taip pat visada buvo pasiruošusi padėti. Rugpjūtį iš Lietuvos pas mus atvyko mano mama, gimtinėje liko vyresnioji dukra Justina.
Vasario 25 dieną į šį gražų pasaulį atkeliavo mūsų stebuklėlis Kevinas. Labai tikėjausi, kad numatytą rytą išvažiuosiu į gimdymo namus, pagimdysiu ir vakare grįžusi kibsiu į įprastus darbus.
Anaiptol! Visą savaitę teko praleisti ligoninėje.
Tačiau mane labai palaikė šeima, draugai, bendruomenė, choro kolektyvas. Net negalėčiau iš gyvenimo norėti daugiau.