Pusiau juokais sakoma, kad jei tavęs nėra televizoriuje, tai tavęs nėra niekur. Daugelis norėtų praverti spalvotųjų ekranų virtuvės duris ir prikaustyti prie televizorių sėdinčių žiūrovų dėmesį. Nes patekus į televizorių, atsitinka stebuklas – esi atpažįstamas, liaupsinamas ir kartais smerkiamas, laukiamas išskirtiniuose vakarėliuose, tave kalbina žurnalistai, įamžina žurnalų viršeliuose. Kad tapsi arba netapsi ekranų žvaigžde ar kad viena ar kita laida taps populiari, daug priklauso nuo į ekranus nesiveržiančių pilkųjų kardinolų – televizijos prodiuserių.
L.Kirkutis puikiai pažįsta televizijos virtuvę iš vidaus, ne vienas talentas išgarsėjo jo dėka.
Šiuo metu Laimonas prodiusuoja keturias laidas: per LNK „Kaukes“, per BTV „Muzikinę kaukę“, per LRT „(Ne)emigrantus, per LRT Plius „Širdyje lietuvis“. Ateinančią vasarą tikisi, kad vėl per LRT bus transliuojama muzikinė bei pokalbių laida „Mano daina“.
– Neseniai baigėsi viena žiūrimiausių televizijos laidų „Kaukės“. Ji buvo rodoma antrą sezoną. Kur slypi šios laidos sėkmė, nes ją mėgo žiūrėti ir vyresnio, ir jaunesnio amžiaus žmonės?
– Šis projektas buvo sukurtas Pietų Korėjoje, vėliau laidą įsigijo kitos šalys. Ji išpopuliarėjo visur, kur tik buvo kurta. Sėkmė yra ta, kad tai smagus, neįpareigojantis projektas, kur viskas vyksta natūraliai, spontaniškai, kur nėra specialios režisūros, niekas iš tikrųjų nežino kas slepiasi po kaukėmis.
Per šį sezoną buvo pagaminta 16 kaukių, tiek pat ir pernai. Šiais metais buvo suburtos trys skulptorių komandos, kurios gamino tik kaukes, atskiras padalinys kūrė kostiumus.
Kaukės buvo pagamintos iš molio, putoplasto, kartono, plastiko, metalo, stiklo detalių. Šiuo metu jos eksponuojamos sostinės „Akropolyje“, po to keliaus į sandėlį.
– Kaip pasirenkate personažus? Reikia atkreipti dėmesį, kad ne visi yra profesionalūs atlikėjai. Pavyzdžiui, verslininkai Žilvinas Grigaitis, Inga Stumbrienė vargu ar kada yra dainavę scenoje. Kaip pavyksta prikalbinti tokius žmones ryžtis avantiūrai?
– Iš tikrųjų tai ilgas procesas. Praktiškai visą vasarą skiriame ir kaukių gamybai, ir dalyvių įkalbinėjimui. Šiame projekte nėra būtina puikiai dainuoti, svarbiausia kaip įmanoma labiau pasislėpti, apgauti, imituojant kokį nors balsą, judesius. Na, taip I.Stumbrienė nedainavo idealiai, kai kurias dainas atliko labai vidutiniškai, bet ji buvo drąsi ir žiūrovams tas patiko.
Herojus pavyko gerai paslėpti, informacija niekur nepasklido. Filmavimas vyko „Avia Solutions Group“ arenoje, visus dalyvius susodinome skirtinguose kambariuose. Ten jie sėdėdavo visą dieną, tam tikri žmonės atnešdavo pietus, kavos. Net patys dalyviai nežinojo, kas sėdi gretimuose kambariuose.
Kitų metų pradžioje per BTV startuos dešimtasis „Muzikinės kaukės“ sezonas. Ten dalyvauja dainuojantys žmonės, jiems reikia kuo tiksliau įkūnyti tam tikrus atlikėjus. Jei dalyviui prasčiau sekasi, samdome dainavimo mokytojus.
– Prodiuseris yra užkadrinis veikėjas, bet vis tiek tikriausiai susiduria su įvairias televiziniais kuriozais? Gal kažkas vėluoja ar paskutinę minutę atsisako dalyvauti laidoje, gal nuvirsta dekoracijos?
– Visada kažkas vyksta. Ir vėlavimų, ir neatvykimų į suplanuotą filmavimą pasitaiko. Patys didžiausi „nuotykiai“ kyla dėl COVID-19. Niekada nežinai, kas gali atsitikti. Numatyti visus įmanomus scenarijus šiais laikais labai sudėtinga.
Būna, kad dalyviai įpusėjus laidos sezonui nebenori joje dalyvauti, tada tenka juos įkalbinėti, kad dar pabandytų, pasistengtų. Siūlome pagalbą, dainavimo mokytojus, choreografus.
Tas nelengva, tenka būti savotišku psichologu. Susitelkiame visa komanda, bandome kartu galvoti, kaip padėti žmogui atgauti pusiausvirą, patikėti savimi.
Visada reikia stebėti žmonių reakcijas, kartais tenka ir pasiginčyti, įrodyti, kad reikia daryti taip, o ne kitaip.
– Ar Lietuvos televizijos žvaigždės labai įnoringos?
– Ne, čia ne Holivudas. Dažniausiai kažkokių reikalavimų būna dėl aprangos. Kažkam atrodo, kad tai ne jo stilius, kažkam suknelė per atvira. Būna, pageidauja leisti apsirengti savo drabužiais. Yra žmonių, kurie prašo jų nefilmuoti iš tam tikros pusės, nes yra įsitikinę, kad ne itin gražiai atrodys. Yra lengvos holivudinių įnorių užuomazgos, bet jos palyginus labai kuklios.
– Gal kai kurie žmonės bando susidraugauti su jumis, nes tikisi, kad pakviesite į laidą?
– Kartais taip būna, bet stengiuosi išlaikyti profesionalumą ir pakviesti į laidą tą žmogų, kuris mano ir visos komandos nuomone labiausiai tiktų vienai ar kitai rolei. Kartais tenka žmogui pasakyti: „Žinok, šitai laidai vesti niekada netiktum. Bet jei atsiras kažkas tinkančio tavo tipažui, tikrai, tave pakviesiu“.
– Ar yra buvę, kad pakvietėte žmogų vesti kokio nors projekto, bet po kurios laiko paaiškėjo, kad jis netinka, laidos reitingai krenta?
– Yra buvę. Pats nemaloniausias dalykas šitame darbe, kai reikia pasakyti žmogui, kad turime atsisveikinti, nes žiūrovams tu neįdomus, kad laidos reitingai krenta.
Tokias atvejais pykčių dažniausia nekyla, stengiamės atvirai paaiškinti žmogui esamą situaciją. Kita vertus, jei jis netinka šitam projektui, nereiškia, kad netiks kažkokiam kitam. Aišku, neretai žmonės nusimena, galvoja, kad gal jiems iš viso nebereikia kelti kojos į televiziją.
Tas tiesa, televizija nėra vienintelis kelias. Kai kurie žmonės neprigiję televizijoje, yra tapę puikiausiais renginių vedėjais. Ir netgi daugiau uždirba.
– Ar pasitaikė, jog galvojote, kad žmogus netinkamas būti laidos vedėju, tačiau po kurio laiko jis sužibėjo talentu?
– Yra tokių buvę. Pavyzdžiui, galėčiau paminėti Justiną Jankevičių. Jis pradėjo pas mus dirbti prie mažų BTV projektų. Iš pradžių daugelis abejojo ar jam kas nors pavyks. Tada Justinas nuėjo į didesnį kanalą, susitarė su kitu prodiuseriu ir iškart pradėjo kilti karjeros laiptais. Dabar galvoju, kad gal aš nesugebėjau jo pakankamai išreklamuoti. Pradžioje man buvo atmetimo reakcija, o dabar jis yra aukšto lygio žvaigždė.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras laidų vedėjas?
– Turi būti visuma. Nebūtinai jis turi būti itin išvaizdus. Svarbiausia, kad patiktų žiūrovui. O patikti visiems sudėtinga. Jei žmogus yra pakankamai universalus, geba visur prisitaikyti, rasti kalbą su įvairių amžiaus grupių žmonėmis, tikėtina, kad jį lydės sėkmė.
– Ar turite savo mėgstamus laidų vedėjus?
– Ne, bet yra žmonės, su kuriais smagu dirbti, kurie daug savęs atiduoda. Nesu įsikandęs kažkokio vieno laidos vedėjo, kurį stumčiau tai į vieną, paskui į kitą laidą.
– Gal su kai kuriais laidų vedėjas esate geri draugai, o gal stengiatės vengti artimų draugysčių?
– Artimiausių draugų rate nėra laidų vedėjų. Tiesiog esame geri pažįstami, susitikę sveikinamės.
– Kaip prisiviliojate kviestinę publiką?
– Viskas priklauso nuo projekto. Pavyzdžiui, „Kaukėse“ žiūrovai patys užsiregistruoja ir su dideliu noru ateina, dar paklausia ar tikrai nereikės susimokėti už bilietą. „Muzikinę kaukę“ dabar darome be žiūrovų dėl pandemijos. Kitokio formato laidose yra tekę ir simboliškai sumokėti žiūrovams už dalyvavimą.
– Ar prodiuserio darbas jums labiau gyvenimo būdas ar darbas?
– Stengiuosi jį įvardinti labiau kaip darbą, bet ne labai pavyksta. Nes darbas nėra terminuotas. Tenka padirbėti ir savaitgaliais, būna ir naktinių filmavimų, dirbame ir labai anksti ryte. Tai nėra eilinis darbas. Viską gyvenime tenka reguliuoti pagal darbą, o ne atvirkščiai.
– Koks turi būti sėkmingas prodiuseris?
– Sudėtingas klausimas. Turbūt nėra tokio prodiuserio nei Lietuvoje, nei užsienyje, kuris visada žinotų, kurios laidos žiūrovams patiks, kurios nepatiks. Kartais atsitinka labai keistai. Atrodo, kad laida neturėtų patikti, o ji visai gerai žiūrima arba atvirkščiai.
Iš kitos pusės, svarbu gebėti susikalbėti su įvairiais žmonėmis, suprasti ko nori kanalo vadovas, tas mintis tinkamai perduoti laidų vedėjams.
– Ar nenorėtumėte padirbėti prodiuseriu užsienio televizijose?
– Daug važinėju į mokymus užsienyje. Kai perkame tarptautinį formatą, dažniausiai vykstame į tas šalis, kur jau vykdomi tos laidos filmavimai. Kalbant apie darbą užsienyje, manau, kad rinka yra pakankamai užpildyta vietinių darbuotojų.
– Ką mėgstate veikti, kai nedirbate?
– Labiausiai mėgstu žiūrėti televizorių. Televizija mane užbūrė dar vaikystėje. Kai buvau mažas, per kabelinę televiziją rodydavo vokiškus kanalus, nors tos kalbos visiškai nemokėjau, bet vis tiek smalsiai žiūrėdavau tas laidas, nes buvo įdomu kaip jos padarytos. Dabar kartais norisi viską mesti ir sakyti, kad nebenoriu tos televizijos, kiek gi galima, bet niekaip negaliu nuo jos atsitraukti. Tai jau tapo savotiška priklausomybe.
Man patinka skaityti, lankytis koncertuose, parodose, keliauti. Esu meninės prigimties žmogus.
– Televizijos žmonėms neretai tenka aukoti šventes, nes jie dirba?
– Kažkaip pavyko susidėlioti, kad netenka dirbti per didžiąsias šventes, stengiamės viską anksčiau pasidaryti. Bet, kai ruošiamės rudens sezonui, tuomet vasarą atostogauju rečiau.
– Artėja Kalėdos, šeimos susitelkimo šventė. Ankstesniais metais gražiausios metų šventės jums buvo paženklintos liūdesiu ir nerimu dėl dukrytės Martos sveikatos, kuri nuo dviejų metukų daug laiko praleido ligoninėse.
– Taip buvo nelengvas laikmetis. Mes stengiamės labai neliūdėti dėl susidariusios situacijos, nes ir taip suvokiame kaip viskas sudėtinga. Martai penkeri. Ji šiuo metu namuose, auglys galvoje kiek įmanoma pašalintas, bet dalis jo liko. Ataugimo galimybė visada yra, bet šiuo metu auglio augimas yra sustojęs. Nieko blogo kaip ir nevyksta, bet yra likusios pasekmės po operacijos: ji nevaikšto, nemato. Su visu tuo stengiamės gyventi, nepasiduoti. Martos dvynė sesutė Mirta yra jos akys, kojos rankos. Jos visada kartu. Vaikams tikrai pasistengsime suteikti jaukų kalėdinį džiaugsmą.
– O sau norėtumėte pasidovanoti Kalėdų proga?
– Visą laiką prašau to paties – kad mano dukrai būtų vis geriau. Norėčiau, kad ji kiek įmanoma atsistatytų. Toks yra trijų pastarųjų metų didžiausias noras.
