– Mes esame įpratę matyti fasadinę pusę, kai sportininkas su medaliais stovi ant pakylos, tačiau kokia yra kita medalio pusė – vidinė virtuvė? Kas jums yra sudėtingiausia tame 4 metų olimpiniame pasiruošimo cikle?
– Tiesa, kad sportininkai ruošiasi ciklais: dažniausiai tai yra 4 metai – nuo vienų olimpinių žaidynių iki kitų. Šiemet buvo kiek kitaip – dėl pandemijos turėjome 5 metų laikotarpį. Džiaugiuosi, kad įvyko Olimpinės žaidynės, nes buvo daug nerimo. COVID pandemija suvaržė visų žmonių gyvenimą. Džiugu, kad jos vyko Japonijoje, Tokijuje, nes kitas miestas tokioje situacijoje, galbūt, ir nebūtų suorganizavęs žaidynių.
Kelialapį į žadynes turėjau dar iki pandemijos. Buvo jau pradėtas pasiruošimas, todėl galėjau stabtelėti ir pasižiūrėti, kas galbūt yra ne taip. Tai leido „apsigydyti“ traumas ir likus metams iki žaidynių pradėti pasiruošimą šiek tiek kitaip. Man tai davė geresnį pasiruošimą ir išėjo į naudą.
– Užsiminėte, kad galėjote geriau pasiruošti fiziškai, tačiau yra ir kita pusė – psichologinis, emocinis pasiruošimas. Ne visiems pavyksta su tuo susitvarkyti. Kokie būtų jūsų patarimai, kaip susitvarkyti su emocijomis, kad pasiektum rezultatų?
– Viskas priklauso nuo situacijos. Aš taip pat turėjau situacijų, kai galbūt reikėjo praleisti ir visą sezoną. Kai tu nežinai, ar viskas pavyks ir sugrįši į sportą. Visa tai psichologiškai yra sunku. Vis dėlto, aš visada turiu vidinį tikėjimą, kad aš grįšiu ir darysiu tai, ką darau, kad galėsiu ir toliau džiuginti Lietuvą ir pasaulį.
Vidinis noras nepasiduoti likimui, kuris dabar tave sustabdė yra svarbiausia. Žinoma, be viso to reikia labai daug dirbti ir neskubėti atsigauti.
– Dažniausiai pirmiausia esame patys atsakingi už savo tikslus, vidinę motyvaciją. Kiek jums padeda aplinkiniai?
– Penkiakovėje turiu didelę komandą – daug trenerių, šalia manęs yra vyras, kuris visada pataria, nes jis pats labai dau praėjęs. Be komandos nebūtų nieko. Tai – ne mano vienos pergalės, sėkmės ar nesėkmės. Tai yra mūsų visų komandos sėkmė ar nesėkmė. Be palaikymo, galbūt, nebūtų ir tų geriausių sprendimų.
– Tikriausiai viena iš galimybių pamatyti sportininkus iš arti yra kinas. Kaip tik prasideda sporto kino festivalis – vienintelis tokio žanro festivalis Lietuvoje, kuriame bus daug filmų apie sportininkus. Mes, žmonės nesusiduriantys su sportu, galėsime iš arčiau pamatyti sportininkų gyvenimą. Kaip manote, ar reikalingi tokie kino festivaliai?
– Aš labai džiaugiuosi, kad yra toks festivalis, kuriame galima pamatyti filmus apie sportininkes moteris ar sportininkus vyrus, parodyti žmonėms, koks yra sportininko gyvenimas. Norisi, kad žmonės labiau įsivaizduotų, kas yra profesionalus sportas. Tai žmonėms ne tik padeda įsivaizduoti, kas yra didysis sportas, bet galbūt padės viena ar kita linkme pakreipti savo vaikus.
Šiuolaikiniai vaikai yra labai sėslūs ir pandemija nepadėjo – jie tapo dar sėslesni. Kaip įkvėpti vaikus pasirinkti sportą? Mes gyvename technologijų pasaulyje ir vaikus labai įkvepia visokiausi žaidimai, telefonai, kompiuteriai. Jaučiu, kad motyvuoti vaiką eiti sportuoti yra sudėtingiau. Vis dėlto, manau, kad didžiausias ir svarbiausias dalykas yra tėvų įtaka. Galbūt telefonas ar kompiuteris gali būti paskatinimas už sportą ar kažkokį kitą būrelį. Vaikai pabandę, patys supranta, ko jie nori – ar jie iš tiesų pamilsta sportą, ar visgi atitolsta nuo jo.
– Ką mes, kaip visuomenė ar Lietuva, kaip valstybė, gali padaryti, kad padėtų tėvams vaikus sudominti sportu? Sutikime, kad tėvams, o ypač tiems, kurie patys yra toli nuo sporto, gana sudėtinga motyvuoti vaikus sportuoti.
– Žinoma, galima sportą labiau integruoti į vaikų veiklas jau nuo pat mažumės – pradedant nuo darželių, mokyklų. Dabar nemažai kalbama, kad taip ir reikėtų daryti, kad mūsų vaikai nuo darželio būtų fiziškai aktyvesni, būtų pratinami prie sporto ir judesio, sveikatos. Svarbiausia, kad vaikas būtų sporte, o ką jau ten veiks – ar žais futbolą, ar gimnastiką, jau jo pasirinkimas.
Jūs pati pasirinkote stereotipiškai vyrišką sportą. Ar lengva moteriai būti vyriškoje sporto šakoje? Kažkada tai buvo tik vyrų sportas. Nuo 2000 metų pirmąkart Olimpinėse žaidynėse startavo ir moterys penkiakovininkės. Aš visada sakau, kad ne aš pasirinkau penkiakovę, o ji mane atrado ir pasirinko. Taip nutiko, kad aš atsiradau šioje sporto šakoje ir nusprendžiau, kad būtų įdomu pabandyti.
Nors man neblogai sekėsi, tačiau nebuvo lengva. Iš kitos pusės, tai buvo sporto šaka, kurioje aš galėjau išpildyti visas savo svajones. Meilė šiam sportui mane jau apie 30 metų „įkalino“ penkiakovėje.
