Nors nuo 9-erių astrologė gyveno Vilniuje, šilčiausi prisiminimai apie laiką, praleistą kaime.
„Iki šiol save laikau kaimo vaiku, nes manau, kad viskas, kas vyksta iki pirmos klasės, tie įvykiai ir suformuoja asmenybę. Ankstyvą vaikystę įvardiju kaip ypač laimingą ir harmoningą. Augau pas mylimą močiutę ir tetą Eleną, jaučiausi numylėtine, kas už tai gali būti geriau“, – su šypsena prisiminė V.Budraitytė.
– Koks iki šiol išlikęs didžiausias vaiksytės prisiminimas?
– Matyt kai su savo močiute, kurią vadinau mama arba mamute eidavome rinkti žolelių, šaknelių nuo visokiausių ligų. Iki šiol atsimenu tą žiogų svirtimą ir žolių kvapą.
– Kokių pomėgių turėjote vaikystėje?
– Vasarodavome Šilutėje ir Pašyšiuose, tėtis buvo didelis žvejybos fanas, todėl žvejyba ir vėžiavimas nuo ankstyvos vaikystės man tapo didžiausiu pomėgiu. Iki šiol mėgstu ypač poledinę žvejybą, nors dabar retai beišsiruošiu ant ledo.
– Kaip buvote auklėjama?
– Labai tradiciškai – mokykla, muzikos mokykla, šachmatai, operos ir baleto teatras, jaunimo ir rusų teatrai, parodos ir panašiai. Šeima turėjo tobulą biblioteką, tuo metu, kai nebuvo šalyje normalių knygų, mes daug skaitėme dar Smetonos laikais leistus leidinius.
Tėvai mane auklėjo savo pavyzdžiu. Didžiausios diegiamos vertybės buvo draugystė, šeima, tarpusavio pagalba. Specialiai niekas nieko neaiškino.
– Kuo norėjote būti užaugusi?
– Nuo paauglystės norėjau būti žvaigždininke, kaip tais laikais per televizorių rodomuose vaikų spektakliuose ir laidose vadindavo astrologus magus. Gal buvau 12-os, kai pradėjau apie tai svajoti. Nors ir supratau, kad to negali būti.
Pasirodo, kad reikia tik svajoti. Net jei ir tos svajonės keistos, jos materializuojasi... Man pavyko!
– Ar norėtumėte grįžti į vaikystę?
– Nenorėčiau. Tiesiog kiekvienas gyvenimo etapas ateina ir praeina. Reikia stengtis rasti prasmę šioje realybėje, kurioje dabar egzistuoji ir priimi bet kokią realybę, kaip sielos evoliuciją. Gi mes nenorime sėdėti kelis metus vienoje klasėje. Tas pats yra ir su gyvenimu. Yra dabar ir čia, praeities jau nebėra, o ateitis dar neatėjo.
