„Mano vaikystė buvo nereali! Turiu brolį dvynį, su kuriuo visada mušdavomės, tačiau iki šiol likome geriausiais draugais. Iki šiol bendraujame ir su tais pačiais vaikystės bičiuliais“, – šyptelėjo K.Murauskas.
Kaunietis buvo tikras neklaužada. Namie lūždavo daiktai, nuo mažų dienų Karolis nevengė paeksperimentuoti su žirklėmis.
„Viską laužydavau ir niekada neprisipažindavau. – kikeno jis. – Vieną kartą net apkirpau savo dieduką, kuris nelabai to norėjo. Po darbų namo grįžusi mama net išsigando.“
Linksmiausi nuotykiai nutikdavo pas kaime gyvenusius būsimojo kirpėjo giminaičius – pas juos jis su broliu leisdavo vasaros atostogas.
„Kai teta ir dėdė nueidavo miegoti, su broliu ir kaimo draugais patyliukais lėkdavome į kaimo šokius. Kartą, iš tų šokių mus parsivedė pati teta. Sakė: „Kauno bernai, greit namo!“ Buvo truputį gėda, bet tuomet man buvo maždaug 13 metų“, – pasakojo jis.
Būtent kirpėja mama ir paskatino K.Murauską rinktis tokį pat profesinį kelią.
„Maždaug nuo penkerių metų nuolatos laiką leisdavau pas mamą darbe. Grožėdavausi, kaip ji dirba, kerpa, dažo. Vos baigęs mokyklą, į šią specialybę kibau ir aš.
Man šis darbas yra kažkas neįtikėtino. Darbe atiduodu visą save, kirpėju tikrai dirbsiu iki pat senatvės. Apskritai mama man visuomet darė didžiausią įtaką. Ji yra mano autoritetas, išmokęs mane ir dirbti, ir gyventi“, – savo profesijai ir mamai gražių žodžių negailėjo vyras.
