Nors gimė bei augo Kaune, šilčiausi prisiminimai žinomam vyrui išlikę iš Pasvalio rajone esančio Joniškėlio miestelio. Ten gyveno abi žinomo vyro močiutės. Joniškėlyje jis, kaip pats sako, buvo tikras kaimo vaikas – drauge su šešeriais metais jaunesniu broliu bei bičiuliais grybaudavo, uogaudavo bei prisigalvodavo kitų įvairiausių pramogų.
– Ką vaikystėje mėgote labiausiai?
– Man labiausiai patikdavo vasaras leisti kaime. Tėčio tėviškėje, pas senelius. Buvau lauko vaikas – lakstydavau po laukus ir miškus. Grybaudavau, uogaudavau, karstydavaus medžiuose – tikras berniukiškas gyvenimo būdas. Kadangi tuo metu buvo populiarus Robinas Hudas, ko mes tik su bičiuliais neprisigalvodavome...
Gamindavome lankus su strėlėmis, puoštomis vištos plunksnomis, statydavome būstines. Tai, ko gero, mano patys šilčiausi prisiminimai. Tuos laikus prisimenu su didžiule meile ir šiluma.
– Ryškiausias vaikystės prisiminimas?
– Patys šilčiausi prisiminimai – buvimas drauge su mama ir tėčiu. Prisimenu, kuomet žygiuodavome eisenose, važiuodavome į įvairias išvykas. Prisimenu, kai mano tėtis turėjo motociklą su prikabintu vežimėliu, tą vadinamą liūlką, ir mes dviese su juo vykome į mišką. Man pasidarė šalta, įlindau į vidų, užsidengiau ir tėtis, išsigandęs, jog manęs nėra, taip kirto per stabdžius, atidengė uždangalą, o aš susiarangęs po juo. Puikiai pamenu tą tėčio išgąstį ir siaubo apimtas akis.
– Kaip buvote auklėjamas?
– Šeimoje mus su broliu auklėjo paprastai. Niekuomet nesu gavęs diržo. Vaikišką velniūkštį viduje tėvai sugebėjo sutramdyti kitais būdais. Nors buvome auklėjami, rodos, panašiai, bet tuopat ir skirtingai. Mūsų niekada nekontroliavo, nespaudė, bet ugdė mumyse sąmoningumą, kad suprastume, kas yra gyvenimas, kaip jisai atrodo, kokie turime būti žmonės. Mama buvo griežta, mes ją labai mylėjome ir gerbėme, tačiau niekada nebuvome baudžiami.
– Kuo norėjote būti užaugęs?
– Šito nepamenu. Prisimenu, kad visuomet pergyvendavau, kadangi jaučiausi negabus. Mokykloje, kai tuo tarpu visi turėjo mėgstamiausią pamoką ar buvo stiprūs viename ar kitame dalyke – man taip nebuvo. Buvau tarsi pilkasis kardinolas. Niekas man, atroodo, nesisekdavo taip gerai, kad būčiau lyderis. Dėl to aš iki pat universiteto nežinojau, kuo noriu būti. Jaučiau, kad neatrandu savęs. Tačiau vėliau trenerio darbas ir bendravimas su žmonėmis tapo mano gyvenimo būdu, tikslu ir nuvedė mane iki šokių trenerio darbo.
– Ar norėtumėte sugrįžti į vaikystę?
– Jeigu būtų šansas grįžti į vaikystę, aš daug ką keisčiau. Pirmiausia tai labai, labai, labai daug mokyčiausi – kalbas ir daug kitų visokiausių dalykų. Dabar tik suprantu, kad labai daug laiko praleidau šiaip sau, kai tuo tarpu galėjau daug pasiekti, daug žinoti ir dabar, jau brandžiame amžiuje, būčiau galėjęs skinti tuos vaisius. Nebegaiščiau laiko, nes vistik dabar suprantu, kad laikas labai brangus yra gyvenime. Deja, bet jo neatsuksi atgal.
