Po nelaimingo įvykio internete pasipylė daugybė komentarų. Vieni komentatoriai guodė mergaitės artimuosius, kai kiti dėstė apie prevencines priemones.
Savo nuomone pasidalijo ir „Užkalnio“ žurnalo redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė.
„Neseniai viename iš spa įvyko nelaimė. Nuskendo trimetis vaikas. Aš iki šiol negaliu atsipeikėti, kad tragedijos akivaizdoje šimtai komentatorių surašė paaiškinimą, kaip reikėjo elgtis, kad tragedija nebūtų įvykusi, ir kas kaltas.
Ačiū, niekas nebūtų pagalvojęs, kad nereikėjo vaiko leisti į džiakuzį, ir tada būtų nenuskendęs. Arba kad reikėjo nemirksint žiūrėti, nes jūs taip darote su savo vaiku, ir tada nebūtų įvykusi nelaimė.
O štai Baltijos jūros skenduoliams reikėjo klausyti įspėjimų, geriau įvertinti savo jėgas ir taip toli neplaukti. Būtų nenubulbuliavę. O automobilių avarijų aukoms reikėjo pasirinkti saugų greitį ir nežiūrėti į telefoną. Ir diržą prisisegti. Būtų neprisitrėškę.
O nukritusiems nuo laiptų reikėjo geresnius turėklus susidėti ir miegoti pirmame aukšte. Nebūtų nudardėję. O užspringusiems nereikėjo kramtant kalbėti ir blaškytis. Nebūtų nusprogę.
Ačiū, kad pranešėte, manau, sielvartaujantys žmonės jūsų puikius patarimus būtinai pabandys kitąkart. O jei rimtai – ką, jūs manote, jiems su jais daryti? Tragedijos todėl taip ir vadinamos, kad jose yra nebepakeičiamumo faktorius, apmaudas, neviltis, be to, tai yra nenusakomai skaudi patirtis, išsitatuiravusi visam gyvenimui.
Ar tikrai taip nenusilaiko liežuvis ir jaučiatės tiek reikšmingi, kad reiktų paleisti savo patarimus, kaltinimus ir sprendimus į orą?
Aš nesu religinga. Bet niekaip nesuprantu, kodėl tie žmonės verčiau nesukalba maldos vietoje kaltinančių komentarų. Ar tai nėra nuodėmė? Man, nereligingai, tai nuodėmė yra. Detales aiškinsis policija, o jūs tik žaidžiate detektyvus ir teisėjus nelaimės akimirką“, – feisbuke skelbė ji.
