Dar mokykloje pradėjęs rašyti satyrinius tekstus Benas baigė istorijos magistrantūros studijas ir dirbo viešųjų ryšių agentūroje. Tačiau pajutęs, kad reikia pokyčių, išėjo iš darbo ir, neturėdamas jokio plano, ką darys toliau, susikūrė „Contribee“ platformą. Čia jis pradėjo publikuoti tekstus, kuriuos anksčiau rašydavo socialiniame tinkle „Facebook“.
Benas iš pradžių galvojo, kad niekas nemokės pinigų už jo rašomus tekstus, tačiau greitai suprato, kad iš to gali pragyventi. Tiesa, Benas socialinių tinklų neapleido: kaip anksčiau, taip ir dabar, jis dalijasi tekstais ir kuria šmaikščius vaizdo įrašus, kuriuose nevengia pašiepti nuomonės formuotojų.
Šiuo metu B.Lastauskas instagrame turi virš 25 tūkstančių sekėjų, o viskas prasidėjo nuo įprastų filmukų apie gyvenimiškas situacijas, pokalbius. Šiandien vyras socialinius tinklus drąsiai gali įvardinti savo pragyvenimo šaltiniu. Ir daro jis tai, ką nori.
– Kaip socialiniais tinklai tapo tavo tinklaraščiu?
– Mane bandė vadinti ir komiku, ir rašytoju, bet manau, kad apibūdinimas tinklaraštininkas man yra artimiausias. O atsakyti į klausimą, kaip tai tapo tinklaraščiu, – negaliu. Aš stengiuosi to virsmo nepajusti, kad nesikeistų mano santykis su tuo, ką darau. Tai buvo pirmasis socialinis tinklas, kuriame buvo mano draugai ir kur galėjau išreikšti savo mintis, o tai pradėjau daryti dar mokydamasis mokykloje. Nors dabar pažvelgus, ką tuomet rašiau – juokinga, o gal net truputį ir graudu, bet ilgą laiką rašiau mažai auditorijai ir jaučiau didelį malonumą.
– Kur semiesi įkvėpimo ir ar jauti pasimėgavimą pašiepdamas primityvų žmonių elgesį?
– Mano įkvėpimas yra žmonės, bet niekada nerašau istorijų iš asmeninio gyvenimo ir stengiuosi kuo mažiau iš jo juokauti, o daugiau kurti. Kūrybinės krizės iš to ir gimsta, nes kūrėjai nuolatos ieško įkvėpimo šaltinių. Sugebėjimas išlikti atsipalaidavusiu ir kartu gebėti kažką sukurti – sudėtingas dalykas, bet labai reikalingas. Esu bandęs stebėti žmones tam tikroje aplinkoje, bet tada jaučiausi labai keistai, todėl geriausiai tą daryti sekasi, kai negalvoji apie kūrybą, o tiesiog gyveni gyvenimą. Kartais būna, kad dalykai, kurie itin suerzina ar sukelia stiprias emocijas tampa įkvėpimu.
Kažkiek jaučiu pasimėgavimo, bet neatsiriboju nuo tų žmonių, kuriuos pašiepiu. Kartais jų vertybės ar būdas yra priešingas manajam, bet aš labai puikiai suprantu jų prigimtį ir kodėl jie taip elgiasi.
– Kada supratai, kad iš ironiškų gyvenimo istorijų rašymo gali uždirbti?
– Negaliu sakyti, kad supratau. Mano gyvenime buvo momentas, kai norėjau pokyčių. Išėjau iš darbo ir nežinojau, ką darysiu toliau. Sugalvojau susikurti „Contribee“, bet įsijungė savisaugos instinktas, kad neverta, kad tai nesąmonė, bet viskas labai greitai taip susidėliojo, jog teoriškai iš to galiu pragyventi.
– Kaip apibūdintum asmenybės modelį, kuris save realizuoja komedijos žanre?
– Nežinau, ar tai išskirtinumas, bet mano auditorija yra labai plati ir taip yra turbūt todėl, kad aš pats esu daugialypis. Daug metų praleidau akademinėje bendruomenėje, vaikystėje turėjau daug skirtingų draugų, todėl mane nuolatos supo labai daug įvairių aplinkų. Sunku apibūdinti auditoriją, bet faktas, kad tai žmonės, kurie mėgsta skaityti ir tai nuostabu. Mūsų visuomenė gyvena dideliu tempu ir atrasti laiko skaitymui tampa vis sudėtingiau.
– O pats save laikai komiku?
– Ne, aš mėgstu juokauti, bet tai darau mėgėjiškai. Nesidomiu šiuo žanru ir jo neanalizuoju. Nenoriu priskirti savęs komedijai, nes taip įžeisčiau bičiulius komikus, kurie tai daro labai profesionaliai.
– Dažnai žmonės, siejantys gyvenimą su humoru, taip slepia užspaustas emocijas, ar vaikystės traumas, o ir pats neretai pajuokauji, kad tau reikia apsilankyti psichologo kabinete, tačiau to daryti neplanuoji, kodėl?
– Socialiniuose tinkluose turiu vaidmenį ir net jei rašau pirmuoju asmeniu tai nereiškia, kad tai yra apie tikrąjį mane. Aš stengiuosi nerodyti ir viešai nekalbėti apie savo asmeninį gyvenimą. Suprantu, kad mane seka nemažai žmonių, bet nemėgstu kalbėti apie savo santykius ir šeimą. Galiu kalbėti apie traumas, apie polinkį į priklausomybes, apie iššūkius su kuriais susiduriu, nes žinau, kad gausiu gerą atgalinį ryšį, o asmeninius dalykus pasilieku sau.
– Kokiu momentu supratai, kad esi linkęs į priklausomybes?
– Labai anksti, todėl man jos nesukėlė problemų, nes visą laiką galėjau jas kontroliuoti. Dar vaikystėje supratau, kad esu priklausomas maistui, kad nejaučiu saiko. Kai pradėjau domėtis priklausomybėmis atėjo suvokimas, kad jei esi linkęs į vieną, tai lengvai atsiranda ir kitos, todėl kai atsirado alkoholis į tai stengiausi žiūrėti atsakingai, bet gana anksti pajutau, jog ir čia man slypi daugybę pavojų. Šiuo metu esu visiškai atsisakęs alkoholio ir nikotino.
– Teigi, kad socialinėje erdvėje esi susikūręs personažą, bet juk juose praleidžiame itin daug laiko. Ar nepervargsti gyventi dvigubo gyvenimo?
– Tu teisi, daug laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, nes jaučiu malonumą. Kaip aktorius gerai jaučiasi vaidindamas ant scenos, taip aš gerai jaučiuosi savo personaže, kurį žmonės mato socialiniuose tinkluose. Man patinka gauti atgalinį ryšį, aš tuo gyvenu, bet taip pat puikiai suprantu, kad yra didelė rizika pasimesti ir pasiklysti tarp to.
– Nors minėjai, kad apie asmeninį gyvenimą nesi linkęs atvirauti, bet šiuo metu tavo populiarumas sparčiai auga. Prisipažink, juk ir merginų dėmesio sulauki daugiau?
– Aš kartais galbūt nelabai suprantu, kad kažkas yra susidomėjęs manimi. Su komiku Evaldu Jasaičiu neseniai juokavome, kad mums kiti žmonės turi pasakyti, jog jiems patinkame, kad tai suprastume.
– Socialiniuose tinkluose pašiepi nuomonės formuotojus. Kaip manai, kur yra ribos tarp patyčių ir juokavimo?
– Prisipažinsiu, niekada jautriai nevertinau patyčių temos. Esu buvęs ir vienoje ir kitoje pusėje. Manau, kad kai tu save atiduoti socialinei erdvei, tai turi kritiškai įvertinti tai, ką publikuoji. Ir turi susitaikyti, kad viešoje erdvėje bus visko. Esu įsitikinęs, kad ateis ir mano laikas, kai šaipysis iš manęs.
– Komedija yra menas, ar meną ir komediją laikytum dviem atsietais dalykais?
– Manau, kad menas yra atspindys aplinkos, todėl ir komedija yra menas, net pati primityviausia. Gerbiu visus žmones, kurie sugeba prajuokinti kitus, net jei man tai nėra juokinga.
– Kaip apibūdintum savo auditoriją? Kas yra tavo skaitytojas?
– Daugiausia komikų yra su trapiais ego. Tokios asmenybės dažniausiai būdavo klasės pokštininkai, kuriems perlipti nepasitikėjimą savimi padėjo būtent humoras. Toks esu ir aš. Dažnai tokiems žmonėms gyvenimas buvo sudėtingas. Apskritai, juokauti yra sudėtinga, vieni komikai juokingi iš savęs, o kiti visa tai daro matematiškai, skaičiuoja, žino struktūras, kaip parašyti bajerius.
– Tavo rašymo tikslas yra skatinti žmones skaityti?
– Ne, negaliu taip sakyti, nes tai būtų šioks toks susireikšminimas. Man patinka rašyti ir neįsprausti savęs į literatūrinius rėmus, kurie kartais atbaido žmones nuo skaitymo.
– Savo tekstuose nevengi keiksmažodžių. Ar jie tau padeda lengviau išreikšti savo mintis?
– Manau, kad dėl keiksmažodžių vartojimo aš sumažinu savo skaitytojų auditoriją. Nors keiksmažodžiai yra natūralus dalykas ir tikiu, kad visi žmonės, kai jie yra atsipalaidavę, nusikeikia.
– Visi tavęs vis klausia, kada pradėsi standup'inti. Tai, Benai, kada?
– Aš dalyvavau tinklalaidės filmavime su gyva auditorija ir pajaučiau gyvos publikos gerą atgalinį ryšį, o kadangi kartais malonumai man tampa sunkiai sukontroliuojami, tai bijau, kad netapčiau nuo to priklausomas. Man lengviau save realizuoti internete, nes jaučiu, kad tai galiu kontroliuoti.
– O turi planą B, jei žmonėms taptum nebeįdomus?
– Žinoma, kad pagalvoju apie tai. Gali būti, kad grįžčiau prie reklaminių tekstų rašymo arba dirbčiau fizinį darbą, nes jis man patinka.
– Ar planuose yra knygos rašymas?
– Teoriškai, sudėjus tai, ką dabar rašau į vieną vietą, gautųsi knyga. Ar aš tai kažkada darysiu? Galbūt.
