Sekmadienį, prieš Martyno Levickio koncertą, pirmoji Šiaulių arenos meno alėjoje atidaryta dailininko Dalvyčio Udrio tapybos paroda „Fides Colore“ („Tikėjimas spalvomis“). Šie išskirtiniai menininko darbai bus eksponuojami 2 mėnesius. Paroda miestiečiai ir svečiai galės aplankyti ne tik renginių metu, bet ir darbo dienomis, iš anksto susisiekus su Šiaulių arenos administracija.
Pasak autoriaus Dalvyčio Udrio, labai svarbu, kad menininkams atsiranda kitokių, alternatyvių kūrinių eksponavimo ir parodų rengimo galimybių. Užsidarius universiteto dailės galerijai, nelikus kamerinės erdvės miesto menininkų parodoms rengti, ši meno erdvė arenoje gali tapti patrauklia vieta meno ekspozicijoms.
Idėja Šiaulių arenoje turėti meno alėją gimė užmezgus partnerystę su Šiaulių dailės galerija. Šios alėjos misija – stiprinti ryšius su vietinėmis įstaigomis, organizacijomis, didinti arenos prieinamumą meno kūrėjams.
„Galbūt daliai žmonių atrodo, kad arena yra tik gražus statinys, kuriame vyksta renginiai, tačiau mūsų tikslas – prieinamumas visiems šiauliečiams ir miesto svečiams. Šis projektas yra iliustracija, kad esame atviri bendradarbiavimui su įvairiomis miesto ir regiono įstaigomis, organizacijomis, norime, kad arenoje būtų kuo daugiau jaukumo ir šilumos“, – pažymėjo Šiaulių arenos vadovas Renatas Načajus.
Šiaulių dailės galerijos direktorės Ernestos Šimkienės manymu, menas neturi užsidaryti tik muziejų ir galerijų erdvėse. Meno prasmė atsiranda tik tuomet, kai yra dialogas tarp meno kūrinio ir žiūrovo. Tad ši, kiek netradicinė, bet įdomi erdvė gali tapti puikia meno pažinimo ir patyrimo erdve žiūrovui, kai tam net specialiai nesiruoši ir nesitiki. Tik kultūriškai ir meniškai turtinga aplinka gali mus auginti. Todėl Šiaulių dailės galerija nuolat rengia įvairius meninius viešų erdvių projektus, o besikeičiančios parodos Šiaulių arenos Meno alėjoje, tikimės, taps gražia tradicija.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apie Dalvyčio Udrio parodą „Fides Colore“ („Tikėjimas spalvomis“): „Tai paroda apie spalvas, apie jų reikšmę mene ir gyvenime, apie spalvų magiją, apie spalvos ir potėpio sintezę. Tokia tema neatsitiktinė. Šio menininko kūryboje nuolat vyksta kova tarp piešinio, potėpio ir spalvos. Dažniausia laimi atvira, liepsnojanti spalva. Ji prasiveržia per piešinio konstrukcijas, potėpių paviršius, sunkiasi per drobę, raibuliuoja blikais. Gęsta šaltų ir degančių tonų grumtynėse. Kai kur spalvas pasiglemžia ikonografiniai motyvai, o kai kur jos tuos motyvus sėkmingai ištirpdo nesibaigiančioje atspalvių žaismėje. Dalvytis siekia artimiausio, betarpiškiausio ryšio su žiūrovu, o spalva tokiam kontaktui yra veiksmingiausia. Ji hipnotizuoja žvilgsnį ir akimirksniu perkelia mus į kaleidoskopišką, svaiginantį grynų spalvų pasaulį. Tai, kuo tikras menininkas tiki. Dalvytį žinome ir kaip platesnių užmojų kūrėją. Galima būtų rikiuoti šio menininko sukurtus performansus, skulptūrinius, garso objektus, jo aistrą robotikai, eksperimentavimą grafikos technikomis. Dalvytis visada buvo atviras laikmečio iššūkiams, nedvejodamas keisdavo raiškos būdus, todėl sukaupė įvairiapusę meninę patirtį, kuria dabar sėkmingai dalinasi pedagoginėje veikloje.“
