Gustas Scinskas (21 m.) – ne tik žymių žmonių svarbių švenčių fotografas, bet ir keliautojas, jau išmaišęs daugiau nei 40 šalių.

Kelionės jam ne tik skirtingų pasaulio vietų tyrinėjimas, bet ir įkvėpimas fotografijai, mat visos jo nuotraukos – išgyventi potyriai.

– Tikrai daug keliauji, visai neseniai grįžai iš Indijos. Kiek šalių jau esi aplankęs?

– Labai nemėgstu skaičiuoti aplankytų šalių, man atrodo, kad tai nėra teisingas būdas. Dažnai vienoje šalyje pabūnu 2–3 dienas ir nors jau galėčiau sakyti, kad ją aplankiau, visada stengiuosi skaičiuoti šalis, kuriose iš tikrųjų pabuvau.

[[ge:lrytas:lrytas:36577087]]

Manau, esu buvęs gal dešimtyje šalių, o aplankęs virš 40. Viena naujausių mano aplankytų vietų buvo Australija.

– Kuri šalis įsiminė labiausiai?

– Vienas sudėtingiausių klausimų, kurį galima užduoti keliautojui, nes į jį neįmanoma atsakyti. Kiekvienas patiekalas turi skirtingą skonį – vienas aštresnis, kitas saldesnis. Taip ir šalyse, nes kiekvienoje tie skoniai yra savotiškai įdomūs.

[[ge:lrytas:lrytas:35951307]][[ge:lrytas:lrytas:35317658]][[ge:lrytas:lrytas:35973876]]

Australijoje nuostabūs peizažai, Indijoje įdomus kvapas gatvėse, o Japonijoje puikaus skonio patiekalas – Ramenas. Kiekviena šalis yra skirtinga, įdomi ir savaip man patinka, bet geriausia vieta yra Lietuva – ji numeris vienas.

– 2022 metais leidaisi į kelionę aplink pasaulį. Papasakok, kaip kilo tokia idėja?

– Ši idėja kilo dar tada, kai lankiau mokyklą. Per savo fotografijos karjerą sutikau daug įdomių žmonių, kurie mane įkvėpė. Žiūrėdamas į juos niekaip nesupratau, kodėl jie tokie įdomūs.

Išsiaiškinau, kad visi jie daug keliauja, tai mane įkvėpė augti ir pamatyti kuo daugiau pasaulio. Kai pabaigiau mokyklą, susitaupiau pinigų iš fotografijos ir iškeliavau į ilgiausią savo gyvenimo kelionę – keliavau 13 mėnesių, aplankiau 12 skirtingų šalių.

[[ge:lrytas:lrytas:36655667]]

– Ko labiausiai pasiilgsti būdamas kelionėse?

– Kelionėse visada bėgu ir skubu. Ten visai kitokios gyvenamos vietos, visą laiką kažkur judi, važiuoji traukiniu ar autobusu.

Pasiilgstu stabilumo, kai atsikėlus ryte nereikia krautis kuprinės, lankstytis rūbų, o galiu tiesiog atsikelti ir pasidaryti puodelį arbatos. Labiausiai pasiilgstu paprastų dalykų – dušo, arbatos ar galimybės nusiprausti.

– Papasakok, kokią reikšmę tavo gyvenime turi kelionės?

– Tai vis dar bandau išsiaiškinti pats. Pradžioje buvo įdomu pamatyti kuo daugiau skirtingų vietų, dabar labiau stengiuosi fiksuoti jausmą, kurį patiriu viduje. Bandau išsiaiškinti, kokias emocijas jaučiu, nes didžiąją dalį laiko kelionėse aš praleidžiu su kamera.

Visgi, fotografija yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kamera mane veda pirmyn ieškoti, gilintis į miestus, šalis, kažkur nusukti ir paieškoti įdomaus kadro.

Į keliones leidžiuosi su mylimiausia įranga – „Leica“ fotoaparatu, kurį naudoja patys žymiausi gatvės fotografai.

Tai fotoaparatas, kuris fiksuoja tik juodai-baltai. Fotografams tai atrodytų visiška nesąmonė – „išmesti“ pinigus tokiam brangiam fotoaparatui, kuris net nekeičia objektyvų ir neturi spalvų. Būtent dėl to aš įsimylėjau gatvės fotografiją, išsiaiškinau, kas yra šviesa, šešėliai, ryto šviesa, dulksna, rūkas. Manau, kad be fotografijos aš nebūčiau keliautojas.

[[ge:lrytas:lrytas:36655605]]

– Jau paminėjai fotografiją, bet pradėkime nuo pradžių – kaip tu joje atsiradai?

– Mane čia atvedė likimas. Fotografija į mano gyvenimą atėjo iš meilės gamtai ir noro pažinti pasaulį.

Maždaug 9-erių fotografavau Vilniaus gatves, o 15-kos radau tėčio fotoaparatą, su kuriuo fotografavau draugus mokykloje.

Savo pirmą kamerą įsigijau būdamas 16-os – tą padariau už savo pirmus susitaupytus pinigus. Kuo toliau, tuo labiau mane žavėjo šis amatas.

Su fotografija iš arčiau susipažinau, kai dirbau modeliu. Tik ten buvau priekyje objektyvo, o ne už jo. Visgi, man pasirodė įdomiau būti ne objektu, o juos fiksuoti.

– Tai kas tau svarbiausia fotografuojant kitus žmones, ką nori perteikti savo nuotraukomis?

– Tiek kelionėse, tiek vestuvėse esu reportažo fotografas. Fotografuoju tai, kas tikra, nesuvaidinta. Man atrodo, kad visus ir žavi tikrumas.

– Tikriausiai, ne visi būna pakankamai atsipalaidavę prieš objektyvą. Gal turi metodų, kaip kadro herojus nuramini, padrąsini?

– Esu dirbęs su daug žmonių ir didžioji dalis jų nemėgo fotografuotis. Tai – visiškai normalu. Labai retai sutinku žmonių, kuriems stovėti prieš objektyvą patinka.

Man pavyksta prieiti prie žmogaus, nes prieinu ne kaip fotografas, o kaip žmogus. Savo klientams aš mėgstu būti draugu, bendrauti, kalbėtis, pasakyti, kur žiūrėti, kur dėti rankas – tada visiems būna jaukiau ir lengviau.

Manau, kad kelionės, šurmulys, kuriose pavyko susipažinti su labai daug skirtingų žmonių, patekti į daug įvairių, sudėtingų situacijų padėjo man išmokti būti tiek su savimi, tiek su kitais ir, manau, šie įgūdžiai labai persiduoda mano darbe.

Pavyzdžiui, ryte, kai nuotaka ruošiasi vestuvėms, visi labai jaudinasi, bet man pavyksta juos nuraminti – dažnai papasakoju juokingą istoriją iš kelionių ir tai sumažina įtampą.

[[ge:lrytas:lrytas:36655606]]

– Kiekvienas menininkas turi savitą stilių. Kaip apibūdintum savąjį?

– Nekenčiu kokybiškų nuotraukų. Aš labai mėgstu meną, fotografiją, jausmą, meilę muziką, ypatingai džiazą, gamtą – šie dalykai yra neatsiejama mano gyvenimo ir fotografijos dalis.

Nuotraukas labai persmelkia mano gyvenimas, potyriai, išgyvenimai. Aš nesu tik fotografas ar žmogus su kamera.

– Kokius didžiausius savo fotografijos projektus įvardintum?

– Vienareikšmiškai – 2024 m. rugsėjį vykęs Juozo Statkevičiaus šou Paryžiuje, Prancūzijoje. Tai, ką darė Juozas Paryžiuje, buvo neįtikėtina. Net pati vieta, kurioje mes fotografavome ir kurioje vyko šou, buvo įspūdinga.

Juozas yra nuostabus žmogus ir gera turėti tokį draugą, kuris manimi taip pasitiki. Tai žmogus, kuris nuoširdžiai pasakoja savo istorijas, o jas transliuoti pasirenka mane.

Man tai buvo didelė garbė ir dovana kaip fotografui – per kūną ėjo šiurpuliukai, jaudinausi už visus, visiems padėjau, kiek galėjau.

Su Juozu praleidau dvi dienas – nuo ryto iki vakaro. Mačiau žmogaus akis, kuris visą savo širdį įdeda į meną, o į šį didelį meno kūrinį keliavo daugiau nei 100 žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:36655609]]

Dabar nebeatsimenu, iš kur aš atvykau, gal iš Italijos, bet net keičiau savo kelionės planą, kad galėčiau užfiksuoti šį šou.

– Kokie didžiausi iššūkiai kyla, kai fotografuojate tokios mąsto renginius?

– Neapalpti. Būna labai daug įtampos, chaoso, visi modeliai turi būti paruošti, o tu esi kaip pašalinis žmogus. Na, visgi, esi komandos dalis, visi tave pažįsta, gerbia, bet, kai esi menininkas, tu įneši daug energijos ir kartais ta energija visiems tik trukdo.

Juozas yra mane ir garsiai „pasiuntęs“ prie visų, bet, žinoma, po to apkabino ir pasakė, kad buvau geriausias komandos narys ir tikrai neįsivaizdavo jokio kito fotografo.

Didžiausią iššūkį kelia didelė įtampa, šurmulys, chaosas, kuriame esi, o dar turi viską suvaldyti, nufilmuoti. Renginyje mano užduotis buvo ne tik fotografuoti, bet ir kurti dokumentiką apie Juozą.

Visi buvo labai įsitempę ir norint viską užfiksuoti turėjau labai gražiai prieiti ir niekam nesugadinti nuotaikos, išlaikyti atstumą, bet tuo pačiu būti labai arti.

Šis Juozo šou buvo ketvirtas, kurį fiksavau. Vien tai, kad jis manimi pasitiki, yra didžiausia šventė Lietuvoje ir užsienyje.

Manau, kad jis dar tikrai keliaus ir kita jo vieta bus dar vienas mados centras, toks kaip Niujorkas, Londonas, Milanas ar vėl Paryžius.

[[ge:lrytas:lrytas:36655659]]

– Kokie artimiausi tavo planai fotografijoje?

– Šią vasarą skirsiu labai daug laiko asmeninei fotografijos parodai, į kurią pakviesiu draugus, artimuosius, pažįstamus ir visus, kurie norės pamatyti mano darbus iš dar arčiau.

Visas nuotraukas iš kelionių sudėsiu į parodą, kurią atidaryti planuoju jau rugsėjį. Paroda vyks Vilniuje, tikslios vietos atskleisti dar negaliu, bet tai bus didžiausias mano gyvenimo fotografijos apibendrinimas.

Apie darbą su J. Statkevičiumi prakalbęs fotografas G. Scinskas: „Yra mane garsiai pasiuntęs“