Gražuolė iš socialinių tinklų Agnė Kulitaitė savo sekėjus žavi ne tik gundančią išvaizda, bet ir aštriu protu bei taikliomis įžvalgomis, kurios dažnai sukelia tikrą audrą.

120 tūkst. sekėjų socialiniuose tinkluose turinti Agnė žinoma tapo dėl įvairių pasisakymų drąsiausiomis temomis, apie kurias daugeliui kalbėti yra nejauku.

Seksas, santykiai, moters kūnas ar net skaudžiausios gyvenimo patirtys štai ką Agnės paskyrose yra įpratę matyti jos sekėjai.

Iš šalies visuomet linksmą, stiprią ir papokštauti mėgstančią moterį prieš ketverius metus buvo pakirtusi depresija.

[[ge:lrytas:lrytas:36994178]]

Dabar apie tai drąsiai galinti kalbėti A. Kulitaitė pripažįsta – pradžioje susitaikyti su tuo, kad teks gydytis psichiatrinėje ligoninėje, buvo itin sudėtinga.

Naujienų portalo Lrytas laidoje „Jokių filtrų su Saugirdu Vaitulioniu“ apsilankiusi turinio kūrėja atviravo, kad sunkus laikas jai yra ir dabar.

[[ge:lrytas:lrytas:30315269]][[ge:lrytas:lrytas:35595309]][[ge:lrytas:lrytas:33510582]]

„Prasidėjo pavasaris – tai yra sezoninė depresija. Nepaisant to, kad pažįsta gėlės, kai keičiasi sezonas susiduriame su revoliucija savo kūne, kartais jos nemokame priimti.

Savo daro politinė įtampa ir šiaip jaučiu, jog buvo sunki savaitė. Manau, žmonės turėtų dažniau dalintis, kad jiems yra šūdas, kad jiems nesiseka. Turime suprasti, kad esame ne vieni, per dažnai ant savęs dedame filtrus“, – atviravo Agnė.

Turinio kūrėja prisiminė ir ją kamavusią depresiją – pasak jos, tas laikotarpis buvo itin vingiuotas.

„Tuo metu man ne visada pavykdavo atsikelti iš lovos. Kažkokių problemų turėjau dar paauglystėje, ilgainiui jų šaknys tapo tik storesnės, galiausiai jų nebegalėjau pakelti – prasidėjo proto aptemimai, nebesupratimas, kas vyksta.

[[ge:lrytas:lrytas:36994504]]

Atsikėlus vieną dieną atrodo, kad noriu užkariauti pasaulį, kitą dieną norisi, kad nutrenktų automobilis. Patyriau nuotaikų kaitą. Racionaliai mąstantis žmogus suprastų, kad tai nėra normalu.

Pavyzdžiui, sulaukus kliento laiško piktesniu tonu reaguodavau taip, lyg tai – pasaulio pabaiga. Mačiau, kad mano emocijos sustiprėjusios, kad kažkas labai negerai“, – išgyvenimais dalijosi Agnė.

Prastėjant emocinei sveikatai žinoma moteris jokio žingsnio nežengė. Tai už ją padarė buvęs vaikinas, kuris pasirūpino, jog Agnei būtų suteikta profesionali pagalba.

„Jis pasakė matantis, jog kažkas negerai su mano būkle, sakė, jog manęs neatpažįsta, todėl mane nugabeno į Antakalnio pirmos pagalbos centrą. Psichoterapeutė pasakė, kad mano padėtis sunki ir kitą rytą turiu vyksti pas psichiatrę, kuri nustatys gydymą ir išrašys vaistų.

[[ge:lrytas:lrytas:36994510]]

Nuvykau ten, man atliko daugybę testų ir nustatė sunkią depresiją ir rimtą nerimo sutrikimą, išrašė vaistų, dienos stacionarą ir prasidėjo gydymas.

Jis vyko maždaug dvejus metus ir su laiku man pradėjo blogėti. Visa mano aplinka žinojo, kas vyksta, visi matė, kad man nepadeda.

Pakalbėjus su psichiatre buvo priimtas sprendimas tirtis toliau – aš buvau rizikos grupėje. Nesugebėjau išsiplauti galvos, nenorėjau nieko daryti, geriau vaistus, tačiau buvau, kaip plastilinas“, – atviravo nuomonės formuotoja.

Dabar Agnė prisimena, kad tuomet gydytoja jai pasiūlė gultis į psichikos sveikatos centrą.

„Tokie dalykai trenkia per ego, ypač kai visuomenė centrą esantį adresu Vasaros g. 5 neretai pašiepia.

Net ir būnant visiško plastilino būklėje tai nebuvo lengvas sprendimas. Man reikėjo pagalbos, tačiau tada rinkausi tarp to, kaip pažiūrės visuomenė ir pagalbos sau. Tik dėl aplink esančios stigmos.

Priimti šį sprendimą užtruko kelias dienas – galvojau, o jei kas nors sužinos ir atskleis, jog gulėjau psichiatrinėje? Mano buvo gėda. Ar čia normalu? Kabėjo mano gyvybė, o aš svarsčiau.

Aš iš Vilniaus, iš liberalios šeimos, tai kaip jaustis tam, kuris sėdi Žiežmarių kaime – kaip jaustis jam, kai jo psichologinė būsena yra visiškai sumenkinama? Tai baisu.

[[ge:lrytas:lrytas:36994522]]

Po to, kai atsiguliau į Vasaros gatvę praėjo ketveri metai – jei reikėtų atgulėčiau ir dar. Ten esantys gydytojai mane išgelbėjo. Pasirodo, iki tol man buvo nustatyta ne visai teisinga liga. Aš turėjau ir vis dar turiu ribinį asmenybės sutrikimą, iš kurio kyla depresija. Reiškia pirmiausia reikia nuslopinti jį. Iš klinikos išėjau, kaip ridikėlis, visada liksiu dėkinga.

Tik po pusantrų metų išdrįsau pasakyti, jog taip, aš gulėjau ir nebijau to pripažinti“,– dalijosi Agnė.

Apie depresiją ir laiką psichiatrinėje ligoninėje atsivėrusi Agnė Kulitaitė: „Buvau rizikos grupėje“