Prieš dvidešimt metų Agnės Petravičienės (49 m.) vardas švietė taip ryškiai, jog ją gatvėje galėjo atpažinti bene kiekvienas.

Projekto „Kelias į žvaigždes“ pavadinimas nebuvo tik skambūs žodžiai. Visi realybės šou dalyviai tapo tikrų tikriausiais pop pasaulio švyturiais. Vieni sėkme pasinaudojo ir pilnas klausytojų sales renka iki šiol, kiti nusprendė aukštumų siekti ir žibėti kitose srityse.

Viena jų – A. Petravičienė, kuri prieš du dešimtmečius televizijos žiūrovams kėlė įvairiausias emocijas – vieni ją mėgo, kiti nelabai, tačiau nepaisant to moteris neprarado vieno – ištikimybės sau.

Visai neseniai šalyje pasirodė džiugi žinia – „Kelias į žvaigždes“ gerbėjai galės dar kartą prisiminti dabar jau nostalgija tapusias projekte skambėjusias dainas, mat jos suskambės didžiausiose šalies arenose.

[[ge:lrytas:lrytas:37408542]]

Į šią galimybę su šypsena žvelgia ir Agnė. Nors priėmusi šį pasiūlymą ji daug nesitikėjo, dabar užplūdusi prisiminimų banga vėl sugrąžino į pirmąjį 2000-ųjų dešimtmetį.

Seniai girdėta, dabar švietimo srityje dirbanti, moteris naujienų portalui Lrytas sutiko papasakoti, kuo gyvena dabar, pažėrė dar niekam negirdėtų projekto „Kelias į žvaigždes“ užkulisių detalių bei vieną kartą ir visiems laikams atsakė į daugeliui rūpimą klausimą – ar jos ir dainininko Radži Aleksandrovičiaus konfliktai realybės šou buvo tikri.

[[ge:lrytas:lrytas:37407091]][[ge:lrytas:lrytas:36992212]][[ge:lrytas:lrytas:37307647]]

– Agne, kuo dabar gyvenate, kuo užsiimate, kaip atrodo jūsų kasdienybė?

– Kažkada visa Lietuva mane vadino bibliotekininke iš Alytaus – joje dirbau pavaduotoja ir patikėkite manimi, ten „varčiau“ labai rimtus raštus, kol man tiesiogine prasme nusibodo toks darbas.

Kūrybos minimaliai – reikalavimų „ovaliai“. Padėjau tašką tokiuose darbo santykiuose, išėjau pailsėti ir sau leidau ilgokai apskritai nedirbti.

Po kiek laiko nupūčiau dulkes nuo savo universitetinio diplomo ir vėl nuėjau dirbti į švietimo sritį (nes prieš biblioteką dirbau mokytoja) ir tai buvo pats geriausias mano sprendimas, nes ten sutikau daug šviesių žmonių, man patinkančią ir kūrybingą aplinką, puikius, ne sovietų laikų vadovus.

[[ge:lrytas:lrytas:37431581]]

Taigi, aš neturiu kasdienybės, o turiu įdomų, spalvotą gyvenimą ir kaskart kitokią dieną, kuri neapsiriboja dviem sąvokom: darbas – namai. Šiandien aš nežinau kas bus rytoj, todėl to kasdienybe pavadinti negaliu.

– Ar muzika jums vis dar tokia pat svarbi, kaip anksčiau? Ar jos nepamiršote?

– Groti ir kurti dainas, nesvarbu ar jas klauso, ar ne – tai mano hobis. Jis niekur nedingo ir niekad nedings, kol esu gyva.

Nepavadinčiau muzikos savo gyvenimu, bet tai svarbus hobis. Į „YouTube“ sukeliu savo naujas dainas, nors naujausia „Ko Tu maivaisi“ klausytojų dar nepasiekė.

– Ne vienas jus prisimena, kaip projekto „Kelias į žvaigždes“ dalyvę. Sugrįšime į laiką jau po projekto. Ką jis jums davė, ar jis pateikė jūsų gyvenimą?

– Žinoma, kad toks projektas, ypač jeigu jame išbuvai nuo pradžios iki galo, pakeičia. Po jo išplaukė visos pasekmės, kaip antai pirmas šokas, kai suvoki, jog tave vos ne kas antras atpažįsta, kad tu galbūt tikriausiai net populiarus, kad tavo dainas leidžia per radijas, rodo televizijoje, o tuo pačiu metu masė žmonių tavęs kaip ir nekenčia, kaip ir myli, siaubas...

Tokia patirtis bet kuriam žmogui gali duoti labai daug, o pirmiausia tai išmoko psichologinės ištvermės (čia kalbu apie save), arba atvirkščiai – išveda truputį iš „natų“.

Turiu pripažinti, kad jis man labai daug davė įskaitant ir nemenką pagrindą po kojomis. Tuo metu buvau dar jauna moteris ir tikrai nebuvau nieko reikšmingo užgyvenusi, apart elementarios buities.

[[ge:lrytas:lrytas:37431579]]

Mano gyvenimas po jo apsivertė aukštyn kojomis, tai griuvo, tai vėl aš jį stačiau, ko tik jame nebuvo...Bet ir gerai, nes dabar nebijau nei „griūčių“, nei „statybų“.

Galiu išgyventi bet kokiomis sąlygomis, esu užgrūdinta gal labiau nei statistinis Lietuvos vyriškis (daugelis gi į armiją bijo eiti) (juokiasi).

– Daugelį didžiulė nostalgijos banga užplūdo sužinojus, jog kartu su „Kelias į žvaigždes“ kolegomis sugrįšite į sceną. Kaip jautėtės sulaukusi šio pasiūlymo? Ar smagu po tiek metų viską prisiminti?

– Prisipažinsiu, priėmiau tai kaip tiesiog kvietimą padainuoti keletą dainų ir tiek, atrodo nieko man nei naujo, nei neįprasto.

Pagalvojau na ir kas kad po 20 metų, jau pusės iš mūsų Lietuva greičiausiai net neprisimena ir tai normalu.

Tačiau... Pasirodo,tai buvo tik tyla prieš audrą. Klausiat ar smagu prisiminti? Aišku, kad ir smagu, ir juokinga, ir už tam tikrus dalykus gėda, ir liūdna.

Labiausiai liūdna, kad ta begėdė jaunystė – baigėsi. Ypač, kai buvo paviešinti seni „Kelias į žvaigždes“ vaizdo įrašai aš tiesiog savaip „apsirgau“.

Iki šiol negaliu suvokti, kad šita pagyvenusi teta ir ta ekrane – vienas ir tas pats žmogus. Nemoku net apsakyti, kaip mane paveikė šie prisiminimai.

[[ge:lrytas:lrytas:37431712]]

Mano amžiui ir infarktą, žinokite, galima gauti jau vien nuo iš niekur atsiradusių žmonių, kurie naglai nori su manimi draugauti, skambina man, tetai, vaizdu į „Facebook“ ir t.t.

– Koks yra pirmas į galvą šovęs prisiminimas iš šio projekto – geriausias, juokingiausias? – Prisipažinsiu, kad prisiminimai buvo jau išblėsę ir pasilikę kažkur tolumoje.Pats dalyvavimas projekte, kuomet ten buvau – džiaugsmo tikro neteikė, nes ten kaip bebūtų, tarp dalyvių išties vyko didelė kova.

Ju buvo ne tik muzikinė, bet ir psichologinė – šita dalis pati svarbiausia.

Galbūt pirmą savaitę vienas kito atžvilgiu ten buvo padidintas „draugiškumas“, keistos ašaros dėl iškritusio dalyvio, kurio net nespėjome iš esmės gerai pažinti. Žodžiu, nesąmonė.

Kaip bebūtų, išliko tik patys stipriausi. Patys pagalvokite, ar lengva tris mėnesius dieną-naktį būti sekamam kamerų, dvylikai žmonių miegoti vienoje erdvėje, dalintis viena dušo kabina ir ne tik, pagaliau skalbti skalbinius su visais kartu vienoje krūvoje, nepaisant lyties.

Tai – savotiškas košmaras, aišku ir įtampa, jokio privatumo, jokios savo erdvės, jokios televizijos, jokio radijo – visiška izoliacija nuo sociumo.

Todėl normalu, kad tokiose situacijose gimsta ašaros, ginčai ir visokios kitokios nesąmonės. Tuomet man pačiai ten buvo nelabai juokinga.

Niekada nebuvau mačiusi visų „Kelias į žvaigždes“ laidų, tuo laiku man jų niekas neįrašė. Pamatydavau tik kažkokias koncertų nuotrupas, neįsivaizdavau, kas esu žiūrovo akyse tada ir tik dabar, peržiūrėjusi daug laidų pradėjau suvokti.

[[ge:lrytas:lrytas:37431719]]

Atleiskite už mano nekuklumą, bet aš juokiausi iki ašarų, prisiekiu, kelias dienas man skaudėjo šonkaulius. Tik dabar pamačiau, kaip mes ten su Radži vaidėmės ir ką matė Lietuva.

Ten yra viršūnių, viršūnė. Viskam. Dabar labai juokinga – ten tragedija komedijoje ir atvirkščiai. Tik dabar, įpusėjusi žiūrėti 37 laidą iš daugiau nei 60 suprantu, kodėl žmonės užduodavo ir iki šiol užduoda vieną ir ta pati klausimą: „Ar tie ginčai buvo tikri, o gal, visgi, surežisuotas televizinis triukas?“.

Manau, mes vieninteliai buvome tikri ir nuoširdžiausi, jei blogai – „kapojomės“ ir įpykę nelabai galvojome, kaip iš šono atrodome kitiems.

Susitiko du vienodi charakteriai, tad toks ir rezultatas. Dabar pažiūrėjus, man labai juokingas epizodas apie keptuvę.

Tiesiog laidoje yra nukirpta priešistorė ir žmonėms atrodo, kad atėjau tik kabinėtis su ta nelemta keptuve, tačiau buvo kitaip – mes visi paeiliui plaudavome indus, šitas darbas niekam nepatiko, indaplovės neturėjome, o tądien buvo Aleksandrovičiaus eilė ir pati mačiau, kad jis plauna.

Kai atėjau kažką gaminti, paėmiau jo išplautą keptuvę ir pamačiau, kad ten indų ploviklio putos, niekas neišplauta, tik imitacija su vandeniu ir nuriebalintoju.

Tokiu principu jo buvo išplauti ir visi kiti indai. Tada, žinoma, supykau, galvoju, kodėl visi turi normaliai plauti, o jis bet kaip ir po jo reikia perplauti. Na ir prisikabinau – iš šono labai juokinga, o ten vyko realus gyvenimas.

Ir dar pridursiu – mes negalėtume vaidinti pagal scenarijų, net jei už tai siūlytų pinigus.

[[ge:lrytas:lrytas:37431723]]

Kartą vaidinome dvi laidas su paruoštu scenarijumi, dabar nepamenu, kas tai buvo, bet labai prastai gavosi. Viskas dirbtina, todėl daugiau mūsų vaidinti jokiai laidai niekas nekvietė.

Mums nereikia jokio režisieriaus ar teksto – viskas gaunasi natūraliai. Arūnas Valinskas pataikė kaip pirštu į akį, tinkamai.

– Realybės šou truko gan ilgai – gal prisimenate ir kas tuo metu, gyvenat su kitais, jums buvo sunkiausia?

– Sunkiausia buvo tai, kad ten jaučiausi labai vieniša, bet kaip įmanydama stengiausi to nerodyti ir kažkaip išlikti.

Nuo pat pradžių nelabai kas norėjo su manim draugauti, nes aš jiems jau tada buvau sena boba, „močia“, kaip sakydavo Grūdas, o jie faini, jauni, talentingi ir perspektyvūs.

Nemažai negatyvo tuomet teko sugerti, apsimesti kvailesne nei buvau, kad kažkiek pritapčiau prie jaunimo ir jų juokelių.

Tai tikrai sunkus darbas su savimi, nepaisant viso kito.. Jeigu šiandien mus uždarytų į tokį projektą, daug kas būtų kitaip.

Jie jau suaugo, tapo puikūs žmonės ir aš jiems jau nebe tokia sena – metams bėgant amžiaus skirtumas blėsta.

[[ge:lrytas:lrytas:37431582]]

– Galbūt po „Kelias į žvaigždes“ sugrįžimo koncerto ruošiatės aktyviau sugrįžti į sceną?

– Pirmiausia tai man reikia atlaikyti tą „Kelias į žvaigždes po 20 metų“. Aktyviau sugrįžti tikrai nesiruošiu, tegu viskas teka savo vaga.

Aš tikiu likimu ir viskas įvyks taip, kaip man numatyta. Kitais metais man 50-imt, negaliu patikėt tuo, ką sakau.

Kas žino, gal ta proga kokiuose mažuose kultūros namuose ir surengsiu pirmąjį, vienintelį ir paskutinį savo solinį koncertą.

– Kokie jūsų ateities tikslai ir svajonės?

– Kad baigtųsi karas Ukrainoje jos pergale, kad klestėtų Lietuvos valstybė, kad joje gimtų, augtų ir jai dirbtų tik patriotai, kad uždraustų kazino, nes kas žino, gal vieną dieną ir visą Lietuvos biudžetą ten kokia nors „asaba“ lengva ranka praloš.... Štai tokios mano svajonės.

„Kelias į žvaigždes“ žibėjusi A. Petravičienė pagaliau atsakė, ar projekte kilę konfliktai su Radži buvo nesuvaidinti