Birželio pabaigoje pajūryje vykusi Indrės ir Vido Bareikių vestuvių ceremonija sulaukė didžiulio dėmesio.

Romantiška aplinka, nuoširdžios akimirkos ir stilingi sprendimai nepaliko abejingų. Tačiau vienu ryškiausių akcentų tapo išskirtinis nuotakos įvaizdis.

Dizainerio Raimedo Latvio kurta suknelė apjungė klasikinę estetiką su šiuolaikišku požiūriu į funkcionalumą: ji transformuojama, lengvai dėvima ir sukurta taip, kad ją būtų galima dėvėti ne vieną kartą.

Unikalią suknelę žinomai moteriai kūręs dizaineris papasakojo apie netikėtą jų pažintį bei atskleidė, kaip gimė būtent tokia suknelės idėja, kokius iššūkius kuriant jam teko įveikti ir kaip reagavo Indrė pirmą kartą išvydusi galutinį rezultatą.

[[ge:lrytas:lrytas:31671140]]

– Jūs su Indre susipažinote kur kas anksčiau – viename TV projekte. Papasakokite, kaip tai įvyko?

– Mudu su Indre susipažinome gana netikėtai – televizijos projekte „Mados klubas“. Indrė ten buvo paskirta man kaip modelis finalinei užduočiai, o ta užduotis, kaip tyčia, buvo sukurti vestuvinį įvaizdį.

[[ge:lrytas:lrytas:38512583]][[ge:lrytas:lrytas:38501365]][[ge:lrytas:lrytas:38505769]]

Tad taip, mūsų pirmasis susitikimas buvo labai simboliškas – ji atėjo nieko nežinodama, o išėjo jau su pirmos vestuvinės suknelės prototipu ant savęs.

Kai pirmąkart susitikome, Indrė nė nenutuokė, kokią vestuvinę suknelę vilkės. Aš buvau paruošęs eskizus, kurie nebuvo labai klasikiniai – labiau stilizuoti, gal net kiek teatrališki.

Bet vos juos išvydusi Indrė sureagavo labai šiltai, o kai išskyrė gobtuvą, kaip jai artimą detalę, supratau, kad mes „ant tos pačios bangos“. Filmavimų eigoje, pusiau juokais, bet su labai aiškiu tikslu, susilažinom: jei laimiu projektą – siūsiu jai tikrą vestuvinę suknelę. Ir ką – laimėjau. Ir pažadą ištesėjau.

Žinoma, tada dar neįtarėm, kad šita draugiška avantiūra taps tokia gražia kūrybine kelione. Bet jau tada, dirbdamas su Indre, pajutau, kad ji nėra tiesiog modelis – ji yra žmogus, kuris įkvepia. Toks pasitikėjimas tarp žmogaus ir dizainerio gimsta retai, o kai gimsta – norisi jį išnaudoti maksimaliai. Ir aš manau, kad mums pavyko.

[[ge:lrytas:lrytas:38515305]]

– Kaip gimė idėja būtent tokiai suknelei?

– Kai pirmą kartą susitikome su Indre TV projekte, ji net nežinojo, kas jos laukia – jai tai buvo visiška staigmena. O kai parodžiau eskizus, jos akys užsidegė – iškart surezonavo tam tikros detalės, pavyzdžiui, gobtuvas. Tad galima sakyti, kad idėja – mano, bet su labai stipriu Indrės pritarimu.

Vėliau, kai darėme suknelę jau jos tikrosioms vestuvėms, natūraliai pritaikiau ją tiek Indrei, tiek aplinkai – atsižvelgdamas į tai, kad šventė vyko pajūryje, suknelė tapo lengvesnė, švelnesnė, labiau kvėpuojanti. Viskas tam, kad ji jaustųsi ne tik ypatingai, bet ir patogiai – ir tai, manau, buvo pagrindinis receptas.

– Kiek laiko prireikė tokiai suknelei pasiūti?

– Maždaug mėnesio. Ir man tai gana ilgas laiko tarpas, nes dažnai tenka drabužius „iškepti“ vos per kelias dienas. Bet šį kartą taip ir turėjo būti – tuo pačiu metu ruošiausi savo kolekcijos pristatymui, tad Indrės įvaizdis tapo tarsi paralelinis, bet labai svarbus projektas.

Gerai, kad turėjau daugiau laiko – galėjau ne tik ramiai užbaigti kolekciją, bet ir kokybiškai, neskubant dirbti prie suknelės, kuri to verta. Toks darbo ritmas leido ir man, kaip kūrėjui, kvėpuoti laisviau.

– Ar šiuo įvaizdžiu siekėte perteikti kokią nors žinutę?

– Vienareikšmiškai – ilgaamžiškumo. Norėjosi, kad šis įvaizdis būtų ne tik „vienai dienai“. Net puokštę sukūriau iš likučių ir perlų – kad ji niekada nenuvystų ir turėtų išliekamąją vertę. Tai ne tik aksesuaras – tai prisiminimas.

[[ge:lrytas:lrytas:38515325]]

O pati suknelė buvo sukurta taip, kad transformuotųsi. Vienu momentu – ilga, šventiška, ceremoninė. Kitą – jau trumpa ir laisva. Ir viskas tame pačiame sijone, tik su keliais specialiais raišteliais. Tokia konstrukcija leidžia turėti du įvaizdžius viename, o tai – labai šiuolaikiškas ir tvarus sprendimas. Nebereikia dviejų suknelių, keitimosi vidury šventės ar kompromisų tarp „gražu“ ir „patogu“.

– Dažnai sakoma, kad nuotakos būna reiklios. Ar Indrė turėjo konkrečių pageidavimų?

– Jei sąžiningai – Indrė yra mano etaloninė klientė. Tokia, kuri ne tik atneša savo šypseną, bet ir palieka kūrybą ten, kur jai vieta – dizainerio rankose.

Svarbiausias jos pageidavimas buvo labai žemiškas – kad nebūtų karšta. Supratau ją 100 proc. Todėl visas įvaizdis buvo kurtas taip, kad kvėpuotų – perregima struktūra, lengvi sluoksniai, jokių storų pamušalų ar apkrovos.

[[ge:lrytas:lrytas:38515315]]

– Kokie iššūkiai lydėjo kuriant šią išskirtinę suknelę?

– Didžiausias iššūkis buvo sukurti skulptūrišką, struktūrinį korsetą iš lengvo, beveik perregimo audinio. Iki tol man korsetas asocijavosi su storais, standžiais pagrindais – o čia reikėjo viską pergalvoti. Už šio techninio stebuklo įgyvendinimą esu be galo dėkingas savo siuvėjai Jolantai Adomaitytei – jos kruopštumas ir patirtis padarė tai įmanoma.

– Kokia buvo Indrės reakcija, kai ji jau pasimatavo galutinę suknelės versiją?

– Kadangi turėjome net šešis primatavimus, manau, Indrė jau buvo artimai susigyvenusi su savo įvaizdžiu. Staigmenos gal ir nebuvo, bet kai ji apsirengė suknelę vestuvių dieną, kai buvo su makiažu, šukuosena ir aksesuarais – pamačiau jos akyse tokį džiaugsmą, kurio nenupieši jokiam eskize. Tas momentas, kai viskas susijungia ir yra priežastis, kodėl verta būti šioje profesijoje.

[[ge:lrytas:lrytas:38515312]]

– Ir pabaigai – kiek kainuoja toks individualus ir unikalus kūrinys?

– Kainą lemia audiniai ir techniniai sprendimai, bet tokio tipo įvaizdis paprastai kainuoja nuo 2500 eurų. Tai rankų darbas nuo A iki Ž, su daug individualių sprendimų ir aukšta pasiuvimo kokybe – tad nuotaka gauna ne tik drabužį, bet ir labai asmenišką procesą.

Žadą atimančią suknelę Indrei Bareikienei kūręs dizaineris – apie iššūkius, kainą ir lažybas: „Pažadą ištesėjau“