Dabar tapo madinga restoranui turėti ūkį, iš kurio į virtuvę keliauja vaisiai, daržovės, prieskoniai. „Stiklių“ bendraturčiai Ana ir Aleksandras Ciupijai bei Romas tai padarė dar 1987-aisiais, kai buvo leista kurti kooperatyvus, – įregistravo įmonę ir nusipirko žemės sklypą.
Tik ta žemė nebuvo tokia graži ir derlinga kaip dabar – stūksojo kalvos, telkšojo pelkynas, iš kurio naujieji šeimininkai atsikovojo kąsnį sau. Praėjusio amžiaus pabaigoje, kaip sako Romas, katastrofiškai trūko visokių maisto produktų, ką jau kalbėti apie uogas ar prieskonines žoleles. Tad pradžioje dėmesys buvo sutelktas ne į grožio kūrimą, o į daržus.
„Net nežinau, kaip kilo mintis ūkininkauti, – gyvenimas privertė, pradėję verslą neturėjome ir pakankamai pinigų viskam nusipirkti – pigiau buvo patiems užsiauginti.
Neturėjome ir į ką pasižiūrėti, kad pasisemtume žinių, – vadovavausi savo nuožiūra, nes su tėvais Kaune nuo mažens jau plušėjau sklypelyje: kai tėvas versdavo, nelabai man įdomu būdavo, bet paskui įgūdžiai pravertė. Patarimų klausdavau agronomų, kolūkių pirmininkų.
Be to, jau lankėmės Amerikoje, 1989-aisiais ruošėme vakarienę Vatikane surengtame priėmime, vakarienę Romos merui, kartu ir naujovių pasisemdavome“, – 2016-aiaisiais „Stiliui“ pasakojo Romas.
Pradžia neapsiėjo ir be kuriozų. Kartą skandinavai plušėjo kartu su „Stiklių“ komanda rengdami vyriausybinį priėmimą. Lietuviai pirmąsyk pamatė svečių atsivežtas violetines bulves. Išvykdami paliko porą ryšulėlių – bulvės nusėdo „Stiklių“ lysvėse.
Bet jas užpuolė kolorado vabalai – juos nurinkusi legendinė trijulė su pagalbininkais, regis, atsipūtė. Bet bulves per vieną naktį sunaikino užslinkęs maras! „Iš klaidų mokiausi, pamažu kaupiau žinias. Nuo pat pradžių supratau, kad reikia sodinti tai, kas brangiausia, – uogakrūmius. Iki šiol uogų ir džemų neperkame – užšaldome pakankamai aviečių, juodųjų serbentų, braškių, gervuogių, šilauogių. Man labai patinka ruošti uogienes, dabar eksperimentuoju su čatniais – patiekiame jų su lietuviškų sūrių rinkiniais“, – yra pasakojęs Romas.
Svarbu ir prieskoniai – vasaromis dygsta krapų derlius, pilna bazilikų, šalavijų, rozmarinų, petražolių. Šiltnamyje auga nuostabūs prieskoniai, kurių pavadinimo pats šeimininkas nežino. Iš Indijos parsivežtos sėklos dovanojo žoleles, tauriai savyje derinančias mėtų ir anyžių skonius. Tinka mėsai, žuviai, šiais indiškais prieskoniais gardinami net sausainiai.
Būtent kelionės – dar vienas įkvėpimo šaltinis. Romas negrįžta namo be sėklų ar daigelių. Iš Vietnamo atvežtos sodyboje auga kinrožės. Žole dengto tiltelio idėja atkeliavo iš Japonijos, į tvenkinį svyrančių gluosnių – iš Kinijos. Tikras lobis R.Zakarevičiui – atsivėrusios interneto platybės, kuriose galima rasti bet kokios informacijos.
„Mamyčių forumams esu dėkingas už kai kurių receptų idėjas, net natūralių trąšų išmokau pasigaminti – viskas auga kaip ant mielių“, – 2016-aisiais juokėsi Romas.
Karališką pievą jis užveisė specialiai bitėms – iš Prancūzijos vežėsi sėklų, kad vis kas nors darbštuolėms žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
R.Zakarevičius galėtų pasisamdyti landšafto dizainerį ar kitokių specialistų, tačiau jam kur kas įdomiau viską daryti pačiam. Tai jo pomėgis, galimybė pailsėti nuo įtampos. „Daržai, sodai, uogienių virimas – mano gyvenimas“, – kvatoja R.Zakarevičius.
Dabar ir pats gali duoti patarimų, kaip tvarkyti sodybą, kad būtų puošni, elegantiška ir jai nereikėtų daug priežiūros.
Romas patarė peržvelgti knygas, fotoalbumus su klasikinių sodų ir parkų nuotraukomis. Ten galima rasti ilgaamžių patarimų, jei neturite laiko kasdien tupinėti apie gražiai, bet trumpai žydinčias gėles.
Romas renkasi daugiametes gėles, o labiausiai mėgsta įvairių rūšių viksvas.
„Gėlė žydi porą savaičių, o paskui tik vargas su ne itin gražiai atrodančiais jos stagarais ar lapais. Žmogus nori pailsėti, pasigrožėti savo kiemu grįžęs iš darbo, o ne lėkti ko nors kapstyti.
Todėl patarčiau rinktis visžalius augalus – įvairių atspalvių tujų, kėnių žaluma, formos labai pagražina sodybą. Švelnumo, žavesio suteiks viksvos. Norisi žiedų – šalia galima įkomponuoti vazoną kokių nors ryškiaspalvių gėlių“, – žėrė patarimus jis.