Ar galime pažeisti demokratiją, siekdami ją apginti?
„Katarina ir fašistų žudymo grožis“ nagrinėja smurto, keršto ir demokratijos temas. Ar kovoje už geresnį pasaulį pateisinamas smurtas? Ar galime pažeisti demokratijos įstatymus, siekdami ją apginti? Kas šiais laikais yra fašizmas, ką apibūdiname šiuo žodžiu? Spektaklis kaip geriausias užsienio pastatymas buvo apdovanotas Italijoje ir Prancūzijoje, o pagrindinio vaidmens kūrėja Beatriz Maia apdovanota Premio Virginia Reiter prizu.
Tiago Rodrigueso parašyto ir pastatyto spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ veiksmas vyksta 2028 metais. Tuo metu autoriaus sugalvotoje politinėje distopijoje Portugaliją valdo ekstremaliai kraštutinių dešiniųjų vyriausybė. Spektaklio herojai – garbingą darbininkų klasės istoriją puoselėjanti šeima, romantizuoja savo praeitį. Žiūrovai mato, kaip šeimos sodyboje Portugalijos pietuose jie susirenka švęsti – nuotaika pakili, jie šnekučiuojasi, pila vienas kitam vyną, diskutuoja apie tradicijas ir mėgstamus patiekalus, bet netrukus paaiškėja, kad čia jie susirinko dėl keisto papročio – nužudyti fašistą.
Pagal spektaklyje pasakojamą „mitologiją“ ši tradicija prasidėjo prieš daugiau nei 70 metų, kai gvardijos pareigūnas nušovė 26-erių metų žemės ūkio darbininkę Katariną Eufemiją, kilus konfliktui per darbuotojų streiką. Tad iki šių dienų kiekvienas giminės narys (vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės) baudžiant Katarinos žudikus turi laikytis tradicijos – sulaukus 26-erių metų amžiaus nužudyti fašistą. Tik šįsyk tas, kuriam atėjo eilė vykdyti susigalvotą teisingumą – sudvejoja, ar tikrai teisingumas yra jų pusėje. Prasideda šeimos konfliktas.
Kritikai: „Spektaklis turi svorį, svarbą ir yra bauginančiai savalaikis“
Šio spektaklio premjera 2020 m. įvyko Gimarainšo mieste Portugalijoje, jis rodytas Avinjono festivalyje (Festival d‘Avignon) Prancūzijoje, po metų – Lisabonoje, o 2024 m. – Suomijoje, Olandijoje, taip pat Niujorke ir Kipre, šiemet jau aplankė prestižinius teatrus, tarp jų Théâtre Vidy-Lausanne Lozanoje ir menų centrą Lugano mieste Šveicarijoje, Nacionalinį Marselio teatrą ir kitus. Visur pastatymas sulaukė labai palankių kritikų atsiliepimų.
„Spektaklis pasiekia tokį tobulumo lygį, kad jį galima pavadinti manifestu, apibendrinančiu teatro svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Ar teatras gali išlaisvinti mus iš apatijos? Ar teatras gali priversti mus susimąstyti apie geresnio visuomenės modelio kūrimą? <…> Spektaklio autorius ir režisierius Tiago Rodriguesas išlaisvina kritinį mąstymą, kuris pernelyg dažnai, susidūrus su dabartiniu socialiniu kontekstu, yra redukuotas į netikrą neutralumą, ir priverčia mus reaguoti“, – Laura Cappelle, „The New York Times“.
„Kai teatras leidžia kalbėti fašistui, poveikis yra triuškinantis“. Raginant peržiūrėti siūlomus teatro išlaidų mažinimus, spektaklis vertinamas kaip „būtent toks teatras, kokio reikia mūsų demokratijai: jis turi svorį, svarbą ir yra bauginančiai savalaikis“, – Sanna Kangasniemi, „Helsingin Sanomat“:
„Mano kuklia nuomone, Tiago Rodriguesas yra vienas svarbiausių šiandien dirbančių teatro kūrėjų. Jo teatras kelia gilius klausimus apie tai, ką ir kodėl mes vertiname ir ką esame pasirengę padaryti, kad tai apsaugotume. <…> „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ atskleidžia brechtiškojo modelio ir jo idealų ribotumą epochoje, kai dešinieji veikia tiek pasitelkdami charizmatišką demagogą, kuris savo įtaigia retorika kreipiasi į pažeidžiamus žmones, tiek socialinės žiniasklaidos kanalais, kur mobilizacija gali vykti greitai ir grėsmingai, be aiškios atskaitomybės“, – Maria Delgad, www.thetheatretimes.com
„Tiago Rodrigueso „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ turi visas gerąsias tragedijos savybes. Ji įkvepia asmeniniam pasiaukojimui, yra veikiau dialektinė nei didaktinė, diskutuoja, koks likimas geriausias kolektyvui, ir yra abejinga tam, kas nutiks jos herojams. Ir tai yra savalaikis priminimas apie ritualų svarbą formuojant ir palaikant žmonių bendruomenes. <…>Nepaisant visos spektaklio naratyvinės schemos ekstravagantiškumo, neįtikėtino tikroviškumo mantija, suteikianti viskam pesimistinės pranašystės matmenį, išlieka amžina“, – Rui Pina Coelho, „Sinais em linha“.
Režisierius: „Vartoju žodį fašistas, nes kiti yra praradę poveikį“
„Pasirinkau žodį „fašistai“ – moksliniu požiūriu netiksliai – todėl, kad kiti žodžiai, apibūdinantys radikalios dešinės judėjimus, inspiruotus fašistų, dabar mūsų kalboje jau normalizuoti. Kai sakome „radikali dešinė“, „kraštutinis nacionalistas“, „suverenistas“, „nacionalistas“, deja, net tada, kai sakome „patriotas“.
Tam tikri mūsų vartojami žodžiai, susiję su populizmu ir radikaliąja dešine, įsiskverbė į demokratijos žodyną ne tik dėl balsų persvaros, bet ir dėl jų normalizuoto vartojimo viešosiose kalbose, žiniasklaidoje, politikoje, kavinėse.
Bet jei pavadinsime ką nors fašistu, tai vis dar erzins. Todėl reikalauju teisės vartoti šį žodį, nes kiti, kurie turėtų gelti, tokie kaip „radikalioji dešinė“ ar „populizmas“, yra praradę savo poveikį. Kai San Paulo ar Rio de Žaneiro demonstracijose išgirdau žmones Bolsonarą vadinant fašistu, supratau, kad sociologas ar istorikas laikytų šį terminą netiksliu. Tačiau man, kaip piliečiui, toks žodžio vartojimas atrodo labai teisingas“, – sako spektaklio autorius ir režisierius Tiago Rodrigues, vadovaujantis tarptautiniam Avinjono teatro festivaliui.