Ingos sūnui suėjo 7-eri ir ji pasidžiaugė, kad Gabrielius jau labai supratingas vaikas, su kuriuo susitarė ir dėl gimtadienio, mat ji kartu su vyru Adomu šią datą buvo pakviesti į vestuves. Su berniuku jo gimtadienį susitarė atšvęsti kitą dieną.
„Gabrieliau, Tau teko ta „pirmojo vaiko“ dalia, kuomet visos Tavo pamokos-buvo ir pirmieji mano, kaip mamos bandymai, dėl kurių pati neretai sudvejodavau, bet Tavo natūrali reakcija į man ne visada įprastus dalykus mane jau 7-nerius metus ramina, kad viską motinystės kelyje darau teisingai.
Šis Tavo gimtadienis neįprastas mums abiems, nes pirmąkart jį sutinkam atskirai. Dar pati abejodama, kaip elgtis ir pasiteiravus Tavęs kaip jaustumesi jei per Tavo gimtadienį išvykčiau į vienos artimiausių draugių vestuves, o šventę paminėtume man sugrįžus, Tu nei sekundei nesudvejojęs tai labai racionaliai priėmei sakydamas: „viskas gerai mama, jūs važiuokit, pabūsiu su močiute, o visi atšvęsim kai grįšit“, ir šioje situacijoje, vėlgi, Tu mane mokai, jog viskas yra apie mūsų pačių vidinį jausmą bei dalykų sureikšminimą, nes Tu gebi prisitaikyti bet kurioje situacijoje.
Praėjusią savaitę kartu mums dėliojant puzlę, kuri buvo šiek tiek virš mano kantrybės ribų ir man desperatiškai ištarus frazę: „viskas, neberandu detalių“ Tu pasakei: “mama, nepasiduok!“, o su tėčiu beklausant „Proflame“ dainos, kurioje skambėjo žodžiai „būna gerų dienų, būna blogų dienų“ į juos sureagavai: “pas mane, tėti, visos dienos tik geros“.
Ir man taip norisi Tau linkėti, jog kuo ilgiau nepamestum tokio požiūrio: nesureikšmintum ir nesusireikšmintum ten, kur neverta, nepasiduotum, kai sunku bei galvotum, jog visos dienos yra geros,jeigu į jas žiūri iš pozityvios perspektyvos.
Augi nuostabiu, supratingu ir empatišku berniuku,o man,kasmet, spalio 24-tąja ašaros kaip pupos rieda iš dėkingumo, reflektuojant apie prabėgusius metus, kuomet esu Tavo mama, nes suprantu,jog man be proto pasisekė.
Su jau 7-tuoju gimtadieniu,mano Angele Gabrieliau. Ir ačiū, jog kantriai laikaisi šios mūsų nedidelės nuotraukų tradicijos, kuriose nostalgiškai galiu stebėti gražų Tavo augimą...“, – jautriai rašė I.Žuolytė.
Susiję straipsniai
