„Šiąnakt iškeliavo mano tėtis Kostas Smoriginas“, – trečiadienio rytą feisbuke pranešė operos solistas, šviesaus atminimo aktoriaus sūnus Kostas Smoriginas. Ligoninėje mirusiam aktoriui buvo 72 metai.

K.Smoriginą šių metų balandį ištiko insultas, tuo metu jis buvo gydomas reanimacijoje. Po kelių mėnesių kovos jo gyvybė užgeso.

Vėžiu prasirgusį aktorių insultas buvo užklupęs ir prieš keletą metų, bet tuomet jam pavyko išsikapstyti. Atsigavęs K.Smoriginas žurnalui „Stilius“ net pasidžiaugė gyvenimu: „Išsikapsčiau iš mirties. Išmokau džiaugtis tuo gyvenimu, kurio gyventi gal ir nebuvo laiko. Džiaugtis ta diena. Gyvas! Ir tuo laimingas.“

Pats K.Smoriginas savo turtingą kūrybinį kelią skirstė etapais. Iki 30 metų buvo studijos, spektakliai „Bebenčiukas“, „Nuogi karaliai“, „Škac, mirtie, visados škac“, darbas su šviesaus atminimo režisiere ir mokytoja Dalia Tamulevičiūte.

[[ge:lrytas:lrytas:40078567]]

Po 30 metų – darbas Eimunto Nekrošiaus spektakliuose „Kvadratas“, „Dėdė Vania“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“.

Pastarasis etapas buvo ilgas – su kelionėmis po visą pasaulį, o šalia dar buvo ir darbas kine, ir dainavimas.

[[ge:lrytas:lrytas:40080449]][[ge:lrytas:lrytas:40080156]][[ge:lrytas:lrytas:40083874]][[ge:lrytas:lrytas:40085535]][[ge:lrytas:lrytas:40099563]][[ge:lrytas:lrytas:40112194]]

Vėliau buvo dešimtmetis su E.Nekrošiaus „Makbetu“ ir išėjimas iš Jaunimo teatro. Tada – grįžimas į Jaunimo teatrą ir teatro „Domino“ sukūrimas. Galiausiai kone visą savo laiką jis skyrė dainavimui.

„Mano paskutinis vaidmuo Jaunimo teatre buvo 2017 metais Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“. Paskutinį kartą suvaidinome drauge su Vidu Petkevičiumi ir Dalia Overaite. Dar turėjau vaidmenį, kai režisavau miuziklą „Jūratė ir Kastytis“. Vaidinau Kopų senį.

Išėjęs iš teatro pasirinkau dainavimą. Man teatras dabar nebėra toks įdomus. Jis virto kažkokiais projektais, aš nieko juose nesuprantu. Aš nervinuosi, man reikalingas menas, kuris mane jaudintų, – piktintų arba juokintų.

[[ge:lrytas:lrytas:40118293]]

Kad tai būtų apie žmogų. Tai pagrindinis menininko principas. To laikiausi visą gyvenimą.

Po „Kvadrato“, „Dėdės Vanios“ supratau, kad kelio atgal nėra, aš – profesionalas ir kaip aktorius turiu pasiekti aukštumas.

Vėliau buvo „Makbetas“, už kurį buvau apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Ir už koncertinę veiklą propaguojant lietuvišką poeziją. O tie projektai... Beviltiški šios dienos produktai.

Menas turi turėti išliekamąją vertę“, – „Lietuvos rytui“ yra kalbėjęs K.Smoriginas.

2020 metais „Tyto alba“ išleido Arno Ališausko parengtą knygą „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“, kuri išsamiausiai nušviečia K.Smorigino gyvenimo ir kūrybos kelią. „Lietuvos rytas“ siūlo pažvelgti į kelis šio kelio štrichus, nužymėtus tiek minėtoje knygoje, tiek redakcijos žurnalistams K.Smorigino duotuose interviu.

Apie tėvų įtaką

„Mano tėvas, nors buvo ir prarūkęs, ir peršaldęs savo balsą, puikiai dainavo, grojo gitara. Mama irgi dainuodavo tiek rusiškus romansus, tiek lietuvių liaudies dainas. Kai namuose susirinkdavo plati mamos giminė, mes, vaikai, rengdavome spektaklius. Tėvai, pamatę, jog esu gabus muzikai, ir norėdami, kad nesišlaistyčiau gatvėmis, nuvedė į muzikos mokyklą. Esu jiems labai dėkingas, nes to akordeono man ant pečių tikrai dabar nereikia nešioti.

[[ge:lrytas:lrytas:40112021]]

Formuojantis pasaulėžiūrai irgi neapsiėjau be tėvų įtakos. Tėvas nemėgo nei fašistų, nei komunistų, nes buvo nukentėjęs ir nuo vienų, ir nuo kitų. Mama buvo kilusi iš giminės, susijusios su Smetonų šeima, bet, tapusi Smoriginiene, išvengė tremties.

Prie to, kad užlipau į sceną, galėjo prisidėti ir kraujomaiša – turiu ir rusiško, ir lenkiško, ir lietuviško, ir olandiško kraujo. Taigi genuose viskas – ir meilė tėvynei, ir tylūs pokalbiai tėvų namuose apie šventes, kurias lyg ir švęsdavome, lyg ir ne. Tėvai, matyt, buvo pamokyti, kad nereikia per daug švęsti Velykų arba Kalėdų.

Žinoma, trispalvės mokykloje nebuvau iškėlęs, bet žinojau, ką ši vėliava reiškia, nes gana anksti buvau girdėjęs mamos ir tėvo pasakojimus apie Antano Smetonos Lietuvą ir tai, kas joje buvo blogai ir kas gerai.

Visa tai ir suformavo man nuostatą, kokia mano kalba, kur mano namai, kas mano tėvynė. Todėl man visiškai nesuprantama daugelio tautiečių emigracija. Ne kartą buvau sulaukęs pasiūlymų dirbti užsienyje, tačiau puikiai suvokiau, kad teatras – pirmiausia kalba. Abejoju, ar įmanoma taip išmokti svetimą kalbą, kad būtų galima dirbti teatre.“

Apie dainavimą

„Pradžia buvo tokia: sovietmečiu veikė toks Kino meno propagavimo biuras ir Lietuvos skyriui vadovavo aktorė Marija Dičpetrytė. Ji vežiodavo jaunus artistus po Lietuvą į susitikimus su žiūrovais, rodydavo filmų ištraukas, o aktorius už tokį susitikimą gaudavo 28 rublius. Nuvažiuoji į rajoną, ten kokie nors kolūkio kultūros namai, sėdi sušalę žmonės, žiūri tavo filmų fragmentus, o tu papasakoji, kur ir su kuo filmavaisi, kaip dirbai.

[[ge:lrytas:lrytas:40112086]]

Aišku, visi labiausiai laukdavo anekdotų, juokingų atsitikimų. Aš jau turėjau kokių dešimt–penkiolika dainų ir pagalvojau: aš taip nenoriu pasakoti tų kvailų ir primityvių atsitikimų, kaip tu su kažkuo gėrei ir paskui vienas kitam įspyrėt į užpakalį ar kažkam arklys įspyrė. O jei aš pabandyčiau padainuot? Pradėjau į tuos susitikimus vežtis gitarą: viename susitikime padainuoju kokias penkias dainas, kitame – ir matau, kad žmonės gerai priima.

Netrukus Palangoje prasidėjo „Anapilio“ laikai, mes sukūrėme Aktorių trio ir mus ten pradėjo kviesti. Vėliau – ir mane vieną. Tais laikais dainuodavo Arina su „Veto bank“, Andrius Mamontovas, Gytis Paškevičius ir, aišku, Vytautas Kernagis. Važinėjau dainuoti gal kokius penkiolika metų, kol „Anapilį“ uždarė. Kaip dabar atsimenu vaizdą: koncertas, Jurgis Kunčinas sėdi ant kalvelės su žmona ar su pana, rankoje – alaus bokalas, alui sukrapštydavo, o bilietui – jau neužtekdavo, ir klausosi dainų pagal savo tekstus. O garsas – geresnis negu salėje, nekaršta. Tas „Anapilis“ buvo kaip namai, pilni daugybės įdomių žmonių, įdomių renginių: vien Vytka Kernagis ko vertas, „Indėnų vasaros“ projektai – gera prisimint...

Tai va nuo to propagandos biuro, nuo tų susitikimų ir pirmų koncertų viskas prasidėjo. 1993 m. buvo pirma kasetė „Lombardas“ – ją leidžiant mane parėmė broliai Ramašauskai, paskui abu žuvo.

Kasetę pristatinėjau senuosiuose Menininkų rūmuose, kur dabar Prezidentūra, su manim grojo Juozas Milašius, Petras Vyšniauskas, ir po to kažkaip norom nenorom tas muzikavimas įsivažiavo. O dabar dainavimas – mano dalis, tokia pat neatskiriama kaip teatras ar kinas.“

Apie vaidybą

„Netikiu tų kolegų, kurie aiškina, esą scenoje taip persikūnija, kad nieko aplinkui nebemato, kalbomis. Tokiais atvejais norisi atsakyti: „Tai tu idiotas! Laikas pas medikus. Tavo darbas scenoje – vadinti. Bet vaidinti taip, kad visi patikėtų, jog tai ir yra tavo gyvenimas.“

Būtent taip stengiuosi dirbti. Nors manyje vaidmenys lyg kokie klodai susikaupę – yra ir nelaimingo karaliaus, ir juokdario, ir nelaimingo „zeko“ iš „Kvadrato“, ir tų pačių dainų, kurias kiekviename koncerte dainuoju vis kitaip. Ir kuo toliau, tuo labiau savimi abejoju – ar taip reikėjo? O gal kitaip? Tačiau nieko gyvenime nekeisčiau. Taip jau likimo lemta. Ir tą likimą išsirinkau pats.“

Apie E.Nekrošių

„Kvadratą“ suvaidinom 417 kartų. Didesnę dalį iš jų – užsienyje, bet ir Lietuvoj rodėm tikrai daug. Ir niekada nebuvo net minties, kad šiandien rodom kokiam miestuke, tai patrumpinsim vieną kitą sceną, pasilengvinsim gyvenimą. Ne – su E.Nekrošium taip nebūdavo.

[[ge:lrytas:lrytas:40112091]]

Jeigu jis pamatydavo, kad kažkas kažko nepadaro iki galo, užsiusdavo ir perspėdavo: dar kartą pamatysiu, kad taip darai, kalbėsim labai rimtai, ar tau verta toliau čia vaidinti. Kartais tiesiog fiziškai negali, vietoj įkvėpimo norisi iškvėpti, atsidusti, pamanyk, kas čia tokio. Neužsidegė degtukas, cigaretė – pamanyk, kas čia tokio. Ne, tu turi įkvėpti, o degtukas turi užsidegti. Eimiui šitas dalykas būdavo šventas, jis visą gyvenimą žiūrėjo, kad tai būtų daroma, visą gyvenimą žiūrėjo savo spektaklius.“

Apie „Makbetą“

„Kažkuris draugas sakė: kai tu vaidinai Makbetą, aš tave bijojau susitikt gatvėj: tie ilgi plaukai, amžinai ant „pachmielo“ ribos...

Kai buvo „Makbeto“ periodas, man buvo labai įdomu, mane labai vežė. Aš vaikščiodavau ir galvodavau apie frazę „ir ašarose vėjus paskandint...“ – kiek reikia tų ašarų, kad vėjai paskęstų, ir kokiu reikia būti autorium, kad tokią metaforą parašytum... Tik Williamas Shakespeare’as galėjo tokiu masteliu dirbt. Tokių dalykų negali – vienas du – ir nusimesti kaip niekur nieko, tokioj medžiagoj besimaudydamas ir pats pradedi panašiai mąstyti. Ir kai supranti, kad tos mantijos negali pakelti sosto vyras, o gali tik demonas, ir pats demonizuojies.“

Apie sužvaigždėjimą

„Sužvaigždėti labai lengva, ypač jaunam žmogui. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man taip niekada nebuvo – buvo laikas, kai sunkiai perėjau per ugnį, vandenį ir varines triūbas, pats sau viduje kartodamas: aš čia pats geriausias, pats kiečiausias artistas, o jūs eikit visi... Aišku, to išvengti negali – negali, ir taškas, ir nė vienas, kuris sako kitaip, tegu nemeluoja. Aš kalbu apie gabius žmones, kurie yra kažko pasiekę, – visų gyvenime būna aukštesnis ar žemesnis kalniukas, nuo kurio norisi spjaudytis žemyn saulėgrąžų lukštais.

Nežinau, kas pastatė ant žemės, – gal draugai, gal šeima, gal namai ir žmona (aktorė Dalia Brenciūtė. – Red.). Gerai, kai kas nors tave tarsi pakiša po kupolu, izoliuoja nuo visos tos šlovės. Tada viską pergalvoji ir darosi taip juokinga, taip smagu iš savęs pakikenti, nes supranti, kad esi tik jaunas, kategoriškas ir nepakantus mulkis. Atrodytų, esi nekvailas žmogus, baigęs mokslus, o aktoriaus specialybė – labai arti psichologijos, ir negi galėjai taip galvoti, taip elgtis? Pasirodo, galėjai. Mūsų religijoje nėra žmogaus, kuris šia prasme būtų be nuodėmės.“

Apie namus kaip tvirtovę

„Esu gimęs po Jaučio ženklu, bet dar ir su Avino uodega. Todėl turiu žemės jausmą ir noriu būti šeimininkas. Šeimoje esu gana valdingas – mano žodis turi būti paskutinis. Bet namus kūrė, puoselėjo ir sūnų augino žmona Dalia, o aš keliavau po pasaulį su teatru valgydamas dešras, taupiau pinigus, kad galėtume išsipirkti butą ir susikurti kažkokią gerovę.

[[ge:lrytas:lrytas:40111863]]

Iš pradžių vertėmės sunkiai – būdavo, prieš algą pasiskoliname dešimt rublių, atiduodame ir vėl skolinamės. Bet buvo ir toks laikas, kai pardavęs dešimt tuščių alaus butelių galėjai į automobilį įpilti dešimt litrų benzino. Kita vertus, nors ir išgyvenome baisaus nepritekliaus laikus, visada žinodavome, kad yra žmonių, su kuriais sieja nuostabi draugystė, – kažkas turi išgerti, o kažkas – dešros.

Nekildavo problemų naktį pakilti, sėsti į taksi, nuvažiuoti pas draugus ir sėdėti virtuvėje iki paryčių, kai vaikai miega. Tų pasisėdėjimų, tos tikros draugystės ir nuoširdumo šiandien žiauriai trūksta.

Netikrumas dėl rytojaus, baimė, ar pavyks susimokėti už butą, gniuždo ir žaloja. O juk stovėdami Baltijos kelyje kalbėjome: „Kad tik nepakartotume sovietmečio klaidų.“ Pakartojome su kaupu.

Nors gal man lengva kalbėti, nes niekada nebuvau politikoje. Kita vertus, visada stengiausi apsaugoti namus nuo visuomeninių skersvėjų. Man labiau rūpėdavo, kad sūnus nekvailiotų, nors ne visada pavykdavo jį nuo to apsaugoti.“

Aktorius vaidino, režisavo, dainavo

K.Smoriginas gimė 1953 m. balandžio 22 d. Kaune. Baigęs Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) jis tapo vienu ryškiausių Vilniaus Jaunimo teatro aktorių. Bene įsimintiniausius vaidmenis sukūrė E.Nekrošiaus spektakliuose „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“, „Nosis“, „Trys seserys“, „Makbetas“.

Dar studijuodamas pradėjo kurti dainas pagal lietuvių poetų žodžius, tapo vienu naujo aktorinės dainos žanro (dainuojamosios poezijos) kūrėjų. 1995–1998 m. su aktoriais S.Bareikiu ir O.Ditkovskiu subūrė Aktorių trio, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, išleido keletą albumų („Mūsų kaime“, „Tikras garsas“, „Vėl kartu“). Nuo 2000 m. ėmė rengti solinius koncertus, išleido kelias kompaktines plokšteles („Pilietis“, „Ponai ir Ponios“, „Albumas“).

K.Smoriginas režisavo 17 spektaklių, sukūrė kelias dešimtis įsimintinų vaidmenų kine ir televizijoje.

Nuo dieviškos kūrybos – iki kovos su vėžiu: K. Smoriginą įamžinę žodžiai