Balandžio pabaigoje nuomonės formuotojos, verslininkės Veronikos Montvydienės (42 m.) šeimą supurtė skaudi nelaimė. Žinoma moteris neteko mylimos mamos.

Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui Veronika ryžosi atviram interviu, kuriame prisiminė, kokia buvo jos mama ir prakalbo apie paskutines jos gyvenimo dienas.

Vėlinės metas atminti, uždegti žvakelę ir dalintis šviesiais širdį šildančiais prisiminimais – taip padarė ir V.Montvydienė.

Nors širdį dar slegia skausmas, dabar kalbėdama apie mamą verslininkė jau sugeba ir nusišypsoti, mat prisiminti artimą svarbu tokį, koks jis buvo gyvas.

[[ge:lrytas:lrytas:40097224]]

– Kokia buvo jūsų mama? Kaip ją prisimenate – jos būdą, gyvenimo požiūrį, kokį ryšį palaikėte?

– Pirmas žodis, kuris ateina į galvą yra disciplina. Mano mama buvo labai tvarkingas, struktūriškas, punktualus žmogus. iš galima buvo galima išmokti visų bazinių gyvenimo vertybių.

[[ge:lrytas:lrytas:39660467]][[ge:lrytas:lrytas:37702378]][[ge:lrytas:lrytas:38922573]]

Mūsų tarpusavio ryšys buvo labai artimas. Kartu leisdavome nemažai laiko, ji man labai padėjo auginti vaikus. Šis periodas mus taip pat labai suvienijo. Mama ir vaikams perdavė disciplinos, tvarkos pamatus.

Ji tikrai rodė gerą pavyzdį, šioje vietoje ji tikrai pavyzdingesnė už mane. Man šių bruožų nepavyko perimti 100 proc. (šypsosi).

– Galbūt atmintyje yra išlikęs ir vienas ar kitas mamos patarimas? Susijęs būtent su jos būdu, disciplina?

– Visada sakydavau – kaip tu taip viską spėji, kaip tu viską padarai. Niekad nesuprasdavau, kokiu ji taip padaro.

[[ge:lrytas:lrytas:40113825]]

O ji tik atsakydavo: akys bijo, o rankos daro. Tai visiškai buvo jos gyvenimo moto.

– Jūsų mama pasaulį paliko balandį. Kokios buvo paskutinės dienos su ja, paskutiniai pokalbiai?

– Mano mama buvo labai Introvertiškas, uždaras žmogus. Turėjo mažai pažįstamų, draugų. Kai mano tėvai išsiskyrė ji pasirinko vienišės gyvenimą, tai pasijautė ir kai mes su broliu išėjome kurti savo gyvenimus.

Ir paskutinius gyvenimo metus ji vis dėlto nesidžiaugė pasirinkusi tokį variantą – likti viena. Ji kalbėjo, kad tai nebuvo geras pasirinkimas.

Daug apie tai kalbėdavomės, apie gyvenimo pasirinkimus. Nors tada vieni pasirinkimai atrodo geri, dabar suprantu, kad juos renkamės dėl traumų, nuovargio, kai kažkas nepavykta.

Manau, kad ir ji paskui suprato, kad reikėjo pasistengti ir įdėti daugiau pastangų į aplinką, į supančius žmones. Ir jei nusivylei kažkokia patirtimi, žmonėmis, reikia neperduoti šios patirties į visą likusį kontekstą.

– Nuo netekties praėjo maždaug pusmetis. Sakoma, kad skausmas niekada nedingsta, tiesiog su juo išmokstama gyventi. Kaip tvarkotės? Kaip jūs?

– Pamažu... nepraėjo dar nei metai, todėl vis susiduriu su situacijomis, kai jos trūksta. Jos pritrūksta per gimtadienius, pasigestus jos sveikinimo.

[[ge:lrytas:lrytas:40113816]]

Atrodo maža smulkmena, bet keliaujant visada jai parveždavome magnetukus. Mes jau neturime šaldytuvo, prie kurio juos galima klijuoti, o ji turėjo... Atrodo pirktum magnetuką ir nėra kam.

Tikriausiai su netektimi taikausi žingsnelis po žingsnelio.

– Ar dažnai lankote jos kapą? Vieni sako, kad prie artimojo amžino poilsio vietos atranda ramybę, o kitiems pasimelsti užtenka ir namuose.

– Mamos kapas yra labai patogioje vietoje, Vilniuje, todėl jį aplankau atėjus norui. Nepasakyčiau, kad kapinių lankymas man teiktų ramybę, tai darau iš pajautimo.

Apkritai apie kapinių kultą Lietuvoje turiu dviprasmišką nuomonę. Man atrodo, kad paskui žmonės mirusiems pradeda skirti daugiau laiko, nei tada, kai jie buvo gyvi. Laiką skirti reikia gyviesiems.

Pavyzdžiui, jos kapus aplankiau per gimtadienį, o taip pat Vėlinės man taip graži tradicija, čia jau nėra kalbos. Vienaip ar kitaip joks kapas nepakeis gyvo žmogaus.

– Ar mamos netektis pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą, į laiką, į santykius su artimaisiais, privertė sustoti ir susimąstyti, kad viskas labai trapu?

– Visą laiką turėjau požiūrį, ypač Lietuvoje matant kapinių kultą, kad su gyvaisiais reikia leisti kuo daugiau laiko.

[[ge:lrytas:lrytas:40113817]]

Ar pakeitė? Stengiuosi per daug apie tai nesvarstyti, nes tada tai įves į baimę ir depresiją, kad viskas laikina, kad visi bet kada gali išeiti. Nežinau, ar tai yra pozityvus mąstymo kampas.

Nors tada pradedi vertinti, bet tai darai per baimę. Toks vertinimas patį žmogų gali vesti į desperaciją.

Mėgstu maksimaliai praleisti laiką su tais žmonėmis, kuriais man gera, kuriuos myliu, kuriems gerai su manimi. Aš ne tokia, kaip buvo mama. Esu žmonių žmogus.

Šiemet mamą palaidojusi V. Montvydienė ryžosi išpažinčiai: „Ji nesidžiaugė pasirinkimu likti viena“