„Velnio nuotaka“ – muzikinė drama apie amžinybę ir abejingumą. Spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos bei Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“, kuria pasakojimą apie kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.
Spektaklio dramaturgas ir režisierius Naubertas Jasinskas pabrėžia, kad žiūrovų laukia visiškai nauja „Velnio nuotakos“ interpretacija:
„Tai nebus naujas Borutos kūrinio pastatymas ar filmo inscenizacija su jaunais aktoriais. Šis spektaklis kelia klausimą – ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje. Gyvename kultūroje, apsėstoje rekonstrukcijų, taip puoselėdami pavojingą santykį su atmintimi. Noras atkurti, perkurti, sugrįžti tampa saugia zona, kurioje galima išvengti tikrų klausimų apie dabartį.“
Spektaklyje pasaka ir realybė susilieja į vieną visumą. Senoji istorija apie Jurgą, Girdvainį, Baltaragį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos industrijos, repeticijų ir koncertų pasaulį.
Personažai tampa ir mitiniais tipažais, ir šiuolaikinių žmonių atspindžiais. Pasakojimas plėtojamas per jaunosios Jurgos perspektyvą: pasaulis, kurį ji troško užkariauti, tuštėja, o malonumas nebetenka prasmės.
Tėvas Baltaragis – muzikos verslo savininkas – stengiasi išsaugoti kontrolę, mylimasis Girdvainis atsiduria moralinės dilemos kryžkelėje, o Uršulės nuolatiniai bandymai ir nesėkmės tampa perspėjimu Jurgai. Veiksmui įsibėgėjus, prodiuserė (Pinčiukas) primena, kad šlovė visada turi kainą.
Greta jų pasirodantys Angelas ir Vaiva Mainelytė suteikia kūriniui metafizinį matmenį – jų dialogai tampa refleksija apie žmogaus gyvenimo prasmę ir gėrio bei blogio pusiausvyrą.
Spektaklį sudaro dvi dalys. Pirmojoje žiūrovas panardinamas į legendinio filmo „Velnio nuotaka“ atmintį – ji čia tampa ne tik sceniniu rekonstrukcijos veiksmu, bet ir amžėjančios aktorės vidiniu sapnu, prisiminimu ir ilgesiu.
Iš pasvarstymų apie abejingumą pereinama į antrąją dalį – koncertą, kuriame vietoje kultūrinio mito pažadėto išsipildymo regime griūtį. Ši dalis atskleidžia, kad taip lauktas „gyveno jie ilgai ir laimingai“ niekada neatėjo.