Pirmą kartą išvysti kino juosto susirinko būrys žinomų svečių.
Psichologinis trileris „Paslapties kaina“ – steadicam nufilmuota istorija, kviečianti žiūrovą leistis į žmogaus vidaus labirintus ir susidurti su paslaptimis, kurios ardo iš vidaus.
Yra paslapčių, kurias nešiojamės visą gyvenimą
Kai tiesa tampa per sunki, o protas ima byrėti, vidiniai konfliktai virsta išoriniu chaosu. Ši istorija – apie žmogų, kuris išoriškai turi viską, bet neturi svarbiausio – vidinės ramybės. Apie paslaptį, kuri pareikalauja kainos: už tai, ką padarėme, už tai, ko nepadarėme, ir už tai, ko nebepajėgiame pakeisti.
Filmas, kuris visas nufilmuotas steadicam
„Paslapties kaina“ išsiskiria unikalia kino kalba, tai filmas, kuris yra visas nufilmuotas steadicam.
„Kamera šiame filme – lyg savarankiškas veikėjas. Ji priartėja per petį, nuo šono, per siluetą – taip žiūrovas kviečiamas pajausti veikėjų baimę, gėdą, pasitenkinimą ir vidinių sprendimų svorį. Tai kino kalba, kuri leidžia priartėti prie emocinės tiesos, nepasakant jos žodžiais. Filmas tapo lyg pasaka suaugusiems, atverianti vieną sudėtingiausių žmogaus būsenų – kaltę ir jos griaunamąją jėgą“, – sako filmo režisierius Marius Jampolskis, kuriam tai – režisūrinis debiutas.
Universali, laiko ribas peržengianti istorija
Filmo istorijos fundamentas – kaltė: sunki, ardanti, griaunanti, bet kiekvienam pažįstama natūrali žmogiška emocija, kurios perteklius pūdo pagrindinio herojaus sielą ir griauna protą.
Istorija, kaip ir kaltės jausmas – daugiasluoksnė, vidinę žaizdą atverianti per tėvo ir dukros, romantinius, draugystės, broliškus santykius, per vidinės tiesos peizažą, kurį dažnai slepiame ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.
Paslaptis, kurią lydi bendražmogiškas ir epochai nepavaldus kaltės jausmas, filmo istoriją paverčia universalia ir laikui nepavaldžia drama, kuri galėjo vykti prieš šimtą metų, vyksta šiandien ir galėtų įvykti rytoj.
Ne tik žiūrėti, bet ir klausytis
„Kaip kamera šiame filme įgauna veikėjo vaidmenį, taip ir muzika nėra tik foninis elementas. Ji – lygiavertis istorijos sluoksnis. Klasikiniai motyvai ir orkestruotės nekalba apie konkretų laikmetį, o akcentuoja istorijos universalumą. Muzika suteikia pasakojimui tam tikro vertikalumo ir fundamentalumo, paversdama filmą ne tik žiūrima, bet ir klausoma patirtimi“, – kalbėjo filmo režisierius M. Jampolskis