Gruodžio viduryje dainininkų Livetos (61m.) ir Petro (69 m.) Kazlauskų šeimą supurtė skaudi nelaimė. Užgeso jų mylimos augintinės pudelio veislės kalytės Bellos gyvybė.

Šešiolika metų – tiek laiko kiekvieną rytą porą džiugino meilės kupinas žvilgsnis ir švelnūs prisilietimai, todėl dabar neseniai su augintine atsisveikinusi Liveta ją prisimena su ašaromis akyse.

Jos netektis tapo ne tik skaudžiu išbandymu, bet ir jautriu priminimu, kokį gilų ryšį žmogus gali sukurti su keturkoju šeimos nariu. Liveta atvira Bella Kazlauskų namuose buvo ne „tiesiog šuo“, nebe reikalo scenos legenda ją vadindavo net savo dukryte.

Prabilusi apie gyvenimo trapumą L. Kazlauskienė prisiminė ne tik skaudžias paskutines akimirkas. Prieš jos akis iškilo ir šviesiausi Bellos gyvenimo momentai: pirmieji bučiniai, šmaikščios išdaigos, ištikima draugystė.

[[ge:lrytas:lrytas:40567767]]

„Pramiegojau šalia jos ant grindų, bet mintimis kalbėjomės, ji tik merkė akytes lyg sakydama: „Jau paleiskit mane“, – kalbėdama su naujienų portalu Lrytas prisiminė dainininkė, prisiminimais nuo paskutinių minučių nukeliavusi į pirmąjį jų susitikimą.

– Augintinė jūsų šeimoje praleido šešiolika metų. Gal pamenate, kaip ji atsirado jūsų namuose? Gal šį įvykį supa ypatinga istorija?

[[ge:lrytas:lrytas:33921918]][[ge:lrytas:lrytas:40563268]][[ge:lrytas:lrytas:35791137]]

– Prieš tai turėjome vilkę Džeidą, kai ji iškeliavo mūsų šeimoje apsigyveno „Toy“ pudelytė Sara. Mūsų namuose ji pragyveno trylika metų, tada irgi staiga iškeliavo. Tada išvargome visą naktį laukėme, kol atsidarys veterinarijos klinikos, griebėme Sarutę išvežėme gydytojams ir jie negalėjo padėti.

Skubėjome į kitą kliniką, ten veterinarai pietavo, laukėme su leisgyviu šuniuku, prie mūsų nepriėjo. Važiavome kitur. Ten jau suleido vaistus, sakė, kad kažkoks uždegimas ir išleido namo. Pamenu, namuose pasidėjau ją ant šildomos paklodės, ji buvo vėsi, gulėjau ją apsikabinusi ir žiūriu – ji jau pradėjo stingti. Taip ji iškeliavo.

Po šios netekties visą mėnesį girdėdavau jos ateinančios prie mūsų lovos žingsnelius. Taip pat visi namiškiai po pagalvėmis radome pakištas saldainius „Meška šiaurėje“ su jos pėdučių įspaudais. Tą saldainį turiu iki šiol.

Su Sarute buvo toks didelis ryšys, tą mėnesį po jos netekties galvojau, kad išprotėsiu. Visur ją girdėjau, bėgdavau prie durų, galvojau, kad reikia ją įsileisti.

[[ge:lrytas:lrytas:40574066]]

Netrukus nuvykome pas draugus ir vien bičiulė pasakojo, kad negalėdama iškęsti gyvūnėlio netekties įsigijo naują šuniuką. Visos draugės mane guodė dėl netekties, todėl mano gimtadienio proga susidėję atnešė vokelį, ant kurio buvo baltas pudeliukas. Jos padovanojo tokią dovaną, kad įsigyčiau kitą šuniuką. Pamačius tą voką supratau, kad noriu tik balto, todėl pradėjau ieškoti.

Atradau Nemenčinėje gyvenančią moterį, kuri turėjo ir raudonspalvę ir baltą pudelytes. Tuomet mažo ji šuniuko dar neturėjo, tačiau sakė, kad dėl mūsų gali suvesti. Išlaukiau visą tą laiką, klausinėjau, kaip jaučiasi mama ir 2010 m. rugsėjo 17 d. gimė Bellytė. Rugsėjo 20 d. – mano gimtadienis, 21 d. – Petro, todėl tai simboliška.

Kai jau buvo galima ją pasiimti, Bella mums atvežė kaip tik į Lietuvos ryto televiziją. Visi subėgo, pasidžiaugėme.

Grįžusi namo augintinė pasirinko Ingridą, jos pirmos veidelį ji ir puolė bučiuoti. Taip ji atsirado mūsų namuose, kur pragyveno ilgą, gražų gyvenimą. Bella buvo mylima, puoselėjama.

O meilė pudeliukams taip pat gimė neatsitiktinai. Mano giminaičiai buvo cirko artistai. Jie turėjo pudelytę cirko artistę Lotą. Pudeliukai labai protingi, darbštūs. Žinoma, dabar nebenoriu, kad gyvūnai būtų cirke, tačiau tai buvo tas laikas, kai užaugau su iš gastrolių vis grįžtančiais giminaičiais.

– Kokie prieš akis iškyla brangiausi prisiminimai su augintine? Galbūt buvo juokingų situacijų ar net išdaigų?

– Kai dar buvo mažutė ji buvo labai aktyvi. Pamenu, išvykome koncertuoti į Daniją ir tuo metu ją prižiūrėjo mama. Kai grįžome, mama buvo nerami, sakė, jog su Bellute yra reikalų.

Pradarome duris, o ten viso mūsų balto atlaso sofų komplekto vidurys išdraskytas. Buvo pilna baltų polisterio gabalėlių. Išsižiojau ir bijojau, kaip sureaguos kiti. Buvau labai nustebusi.

[[ge:lrytas:lrytas:40574083]]

Tačiau nepaisant to, Bella buvo labai gera. Kovido metu mėnesiui buvau praradusi balsą. Šia liga Petras sirgo antrame aukšte, o aš pirmame. Parodydavau jai akimis, kad atvestų Petrą ir nubėgdavo, atvesdavo.

Kai Petras grodavo akordeonu ji taip dainuodavo. Taip pat ji visur su mumis keliavo – buvo Vokietijoje, Lenkijoje, kur vesdavomės į restoraną ir ji sėdėdavo net ant kėdės, ji važiuodavo į Latviją, poilsiavietę prie jūros, ji buvo tikras šeimos narys, vadindavau ją savo dukryte.

– Šunelis iškeliavo garbingo amžiaus, buvote užsiminusi ir apie ligą. Sakykite, kas jai nutiko, kokios buvo jos paskutinės dienos?

– Pajutau, kad ji labai steni ir išsipūtė jos pilvukas. Bella buvo didelėje priežiūroje ir pamatėme, kad jis susteni, dejuodama gulasi. Po nakties ji dejavo, o iš trečiadienio į ketvirtadienį pilvelis visai pasipūtė.

Galvojome, kad jai pankreatitas, vykome į veterinarijos kliniką, ten jai padarė ekoskopiją, paėmė kraują, kuris rodė didelį uždegimą. Grįžus namo jos galvytė tiesiog leipo, todėl grįžome atgal.

Patikrinę dar kartą veterinarai pamatė virš kepenų esantį darinį. Gavome du pasirinkimus: atsisveikinti dabar arba leisti operuoti. Tačiau ji padarė stebuklą – prisikėlė. Operacija pavyko puikiai, darinys nuo kepenų nutrūkęs, išplauta, sutvarkyta.

Atsikėlusi iš narkozės ji vizgino uodegytę, po dviejų naktų ją išleido namo, viskas puikiai gijo. Tačiau po to viskas pradėjo blogėti. Pramiegojau šalia jos ant grindų, bet mintimis kalbėjomės, ji tik merkė akytes lyg sakydama: „Jau paleiskit mane“.

Už viską atsipašėme ją išbučiavome. Rytas, staiga danguje pasirodo saulė, kai išnešėme ją į lauką ji taip kvėpavo, taip dairėsi, taip žiūrėjo į dangų, pilna krūtine traukė orą. Supratau, kad ji atsisveikina su šia žeme, ji jau pusiaukelėje. Teko ją paleisti.

[[ge:lrytas:lrytas:40574091]]

Vėliau vykome ją kremuoti į mano tėviškę Tauragėje įsikūrusią smulkių gyvūnų kremavimo įstaigą. Esame jiems labai dėkingi, už tokią gražią aplinką, už tokį supratingumą, kaip reikia oriai išleisti gyvūną.

Ant ąžuolo lapelio Bellutei parašėme savo intenciją, esame labai jiems dėkingi už priėmimą, už garbingą atsisveikinimą. Dabar turime ir urnelę ir Bellutė toliau gyvena mūsų namuose. Šeimoje gyvenantys gyvūnai negaišta, jie miršta – niekas šios mano nuomonės nepakeis.

– Nors apie tai galvoti dar kiek ankstoka, tačiau gal praskrieja mintis, jog ateityje namus papildys naujas augintinis?

– Dabar nežinome, bet ateityje – ką gali žinoti. Esame dideli gyvūnų mylėtojai. Tiesa, visai neseniai atsiliepė Bellutės tėvelio Lucky šeimininkai. Sakė, kad visą laiką stebėjo jos gyvenimą. Bellutės tėvelis taip pat iškeliavo su ta pačia liga – kepenų vėžiu sulaukęs penkiolikos metų. Ši liga buvo paveldėta.

Jiems taip pat esame labai dėkingi, šia žinute jie mus nuramino. Supratome, kad maksimaliai padarėme viską, ką galėjome. Dėkojame visiems sunkią minutę šiltu žodžiu mus palaikiusiems gyvūnų mylėtojams.

Tie, kurie myli gyvūnus – žmonės iš didžiosios raidės, kuriems yra duota suprasti nebyliąją kalbą ir širdimi pajausti, koks nuostabus Dievo kūrinys šioje žemėje yra gyvūnėlis.

Su gumulu gerklėje L. Kazlauskienė atsivėrė apie visai neseniai išgyveną netektį: „Supratau, kad ji atsisveikina“ (1)