Būtent skaudžios patirtys pakeitė Merūno požiūrį. Nors dabar dainininkas save laiko ramesniu vairuotoju nei anksčiau, jis neslepia didžiulės meilės automobiliams ir tikina, kad jie visuomet išliks svarbia gyvenimo dalimi.
Laikui bėgant pasikeitė ir prioritetai – ne vieną incidentą kelyje turėjęs žinomas vyras šiuo metu labiausiai vertina ne gebėjimą visur spėti, o saugumą kelyje.
Vis dėlto, iki šiol kartais tenka susidurti su tam tikrais iššūkiais vairuojant. Merūnas tikina susiduriantis su įvairiais vairuotojais, kurie neretai erzina – jo manymu, daliai vairuojančių žmonių labai trūksta vienos svarbios savybės.
Merūnas Vitulskis – apie tai, prie ko jį yra privedęs pervargimas: „Tragedija“
Pats Merūnas savęs tobulu vairuotoju nelaiko, tačiau stengiasi visuomet išlikti mandagus. Tokiu jis save laiko net keliaudamas už miesto – mažai kas žino, kad atlikėjas mėgsta pavežti kelyje sutiktus pakeleivius.
Apie meilę automobiliams, pasikeitusį vairavimą ir išmoktas pamokas M. Vitulskis atsivėrė naujienų portalui Lrytas.
Susiję straipsniai
– Merūnai, kas Jums yra automobilis? Tai – tik transporto priemonė, ar pats geriausias kelionių palydovas, daiktas, kuris Jums daug reiškia?
– Mano gyvenime automobilis užima nemažą dalį. Vairuoju jau nuo 18-os metų, kai tik turėjau galimybę gauti teises. Deja, mano pirmas automobilis buvo rusiškas, todėl labai gerai pačiupinėjau tą nekokybiškumą. Antras automobilis jau buvo vokiškas.
Man automobiliai gyvenime reiškia labai daug. Pirmiausia, tai yra transporto priemonė, kurioje praleidžiu labai daug laiko. Nuo pat jaunystės esu priklausomas nuo automobilio, šiandien tai yra mano gyvenimo būdo dalis ir pomėgis.
Patinka man tie varikliai ir benzino kvapas… Man patinka ir rūpinimasis, kad mašina būtų tvarkinga, kvepianti. Dievinu naujo automobilio kvapą.
– Kadangi taip mylite automobilius, tikriausiai pats mokate juos ir suremontuoti, kai problema nėra didelė?
– Kai automobiliuose atsirado įvairūs kompiuteriai, elektronika, dalis automobilio tapo vis sudėtingesnė ir sudėtingesnė. Visgi moku pasikeisti ratus, tepalą, kaladėles… Mechanizuoti automobiliai buvo labai paprasti, todėl buvo labai lengva mokytis juos taisyti.
Vis dėlto, džiaugiuosi, kad mechaninių automobilių laikotarpis praeina ir stipriai žengiame su technologijomis į priekį.
– O sakykite, kaip dažnai keičiate automobilį ir kokį vairuojate dabar?
Kai pas mane atsirado vaikai, labai pradėjau vertinti saugumą. Prieš 11 metų, kai tik gimė mano sūnus, paprastą sedaną pakeičiau į džipą. Toks automobilis buvo platesnis ir saugesnis.
Man pačiam labiau patinka didesni automobiliai, o tuo tarpu mano žmona, kuri dažniausiai vairuoja mieste, turi „Audi A4“, o aš pats šiuo metu vairuoju „Wolkswagen Touareg“. Tai – labai geras kainos ir kokybės santykis.
– Merūnai, o kas labiausiai Jus erzina vairuojant? O gal neerzina niekas ir mėgaujatės šiuo procesu?
– Labiausiai erzina nemandagūs vairuotojai, kurie atima tavo laiką. Neužleidžia, stovi ir nieko neveikia, kai galėtų važiuoti. Aš pats dievinu solidarumą, kurio pasigendu pas kitus. Man svarbu, kad vairuotojai būtų supratingi. Jeigu to nėra, aš tampu labai piktas.
Kita vertus, niekada nežinai kitų žmonių priežasčių. Galbūt tokį žmogaus elgesį nulėmė kažkokios aplinkybės, būna tokių žioplų klaidų.
Aš pats savęs nelaikau tobulu vairuotoju, bet manau, kad esu mandagus. Aš praleidžiu kitus, kai reikia, sustoju, jeigu matau žmogų kelyje su sugedusiu automobiliu. Paklausiu, ar viskas gerai, nes ir pats esu turėjęs tokių situacijų. Būtent todėl kelyje man labai svarbus solidarumas, pagalba vieni kitiems.
– Bet tikriausiai tenka ir nusikeikti kelyje, kai susiduriate su erzinančiais vairuotojais?
– Būna visokių dienų… Tada pats būni įsitempęs, aplinka kelia spaudimą. Bet su metais ateina kitoks supratimas. Supranti, kad tai yra tik tavo lūkesčiai ir galbūt reikėtų daugiau dirbti su savimi.
Tokias atvejais aš stengiuosi paleisti pyktį ir sakyti: „Aš esu lengvas debesėlis, skrendu pavėjui, manęs niekas nenervina“. Tada įkvepiu ir iškvepiu…
– Ką veikiate, kai tenka stovėti spūstyje? Galbūt dainuojate, ieškote naujos muzikos, o gal klausotės tinklalaidžių?
– Stengiuosi išvengti spūsčių – apvažiuoju jas ir mąstau. Gatvėse esu strategas – visada būnu tas, kuris praleidžia, sustoja, pasirenka vis kitą juostą.
Kai būna ilgos kelionės, keli šimtai kilometrų, įsijungiu audioknygas. Taip tarsi perskaitau išsvajotas knygas ir atsipalaiduoju prie vairo. O daugiau – ką tu ten nuveiksi, juk futbolo nepažaisi…
Beje, man labai patinka faini pakeleiviai, su kuriais galima pasikalbėti, pafilosofuoti, pamąstyti. Žinoma, kartais mėgstu ir tylą, kai važiuoji mažais keliukais ir žiūri į žalią spalvą. Matai pušis, senas gyvenvietes, mažus miestelius – tai labai smagu ir kelionė tampa visai kitokia. Tada ir pykčio būna mažiau, pabėgi iš rutinos.
Dar mėgstu paimti tranzuotojus, su jais pakalbame apie gyvenimo realijas, pats irgi ne kartą esu tranzavęs jaunystėje. Man patinka žmonės, aš juos myliu.
– Ir Jums visai nebaisu priimti į automobilį nepažįstamus žmones?
– Nežinau, ko bijoti. Galbūt serijinių žudikų etapas jau baigėsi, o gal jie kažkur pasislėpę. Dažniausiai paimu jauną moterį ar mergaitę, bet nevengiu paimti ir vyrų. Juk būna, kad labai lyja lietus, o aš tą puikiai žinau – pats turėjau tokių patirčių.
Viskas nėra taip sudėtinga ir nereikia bijoti, žmonėms tiesiog reikia žmonių. Man labai gaila, kad dažnai žmonės vengia vieni kitų.
– Pakalbėkime apie ne tokias malonias patirtis… Regis, pats ne kartą esate patekęs į avariją, apgadinęs savo ir žmonos automobilius, teko ir prarasti teises dėl greičio viršijimo… Turbūt yra buvę ir daugiau nemalonių nutikimų, kurie dabar galbūt kelia šypseną. Kaip juos prisimenate ir ar po to nebuvo baimės vairuoti?
– Vyrams taip jau gamta sudėliojo, kad jiems reikia iššūkių. Aš iššūkių nebijau, net ir po visų nuopuolių ar teisių netekimo. Su amžiumi ateina branda, išmintis, kai tu supranti, kad geriau pasidaryti vienu darbu mažiau, bet likti gyvu ir užauginti vaikus, kurie vieną dieną padovanos tau anūkų.
Prisimenu, būdavo 3–4 koncertai per dieną, tarp kurių tarpai būdavo vos po valandą, tada tu vėluodamas skubi. Bet prisimenu, vienas muzikantas man yra pasakęs: „Žinai, anksčiau ar vėliau visi koncertai tave pasivys, niekur jų nenugrūsi, jie atsiras, žmonės tavęs nepamirš.“
Iš tikrųjų, tai yra tiesa. Dabar savo grafiką dėliojuosi protingiau ir neskubu gyventi. Ir tai ateina su viena, su kita avarija, paskaičiuoji, kiek tu prarandi savo gyvenimo laiko.
Aš vairavau dar tuo laiku, kai nebuvo jokių draudimų, reikėdavo mokėti iš savo kišenės už visas avarijas, nubrozdinimus, sulaužymus. Ko tik nebuvo… Turėjau visokių avarijų, ir kur pats kaltas, ir kur tau įvažiuoja. Dabar viskas jau lengviau, tik svarbu kitą nuraminti, priminti, kad svarbiausia – sveikata. Visa kita – tik popieriukų pasirašymai.
Bet kokiu atveju manau, kad automobiliai iš mūsų gyvenimo tikrai nesitrauks. Bent jau iki tol, kol autostradomis neskraidysime dronais.