Apie siaubingą patirtį Gytis sutiko papasakoti naujienų portalui Lrytas.
„Tokios patirties nelinkėčiau niekam. Per mano 15 metų intensyvių kelionių po visą pasaulį tiek streso ir nemalonių akimirkų dar neteko patirti. Ypač dėl to, kad šį kartą buvo įvelti ir vaikai.
2 mėnesius buvome Filipinuose, turėjome nuostabias atostogas. Ten yra mano žmonų giminės, labai gerai praleidome laiką.
V. Mičiulienė – apie laimės nenešusį Stefutės vaidmenį, kitokią save ir netikėtą šio interviu priežastį
Tada atėjo laikas grįžimui į Europą. Mes skridome atskirai – viena žmona skrido per Kiniją, o mes su vaikais skridome per Bahreiną. Aišku, skrydžiai buvo atšaukti, bet man reikėjo kuo skubiau grįžti. Europoje jau buvo susikaupusių reikalų.
Nusipirkau kitus bilietus, bet nebuvo labai gero pasirinkimo. Teko pirkti bilietus per Abu Dabį. Mūsų skrydis turėjo būti naktį. Oro uoste laukdami skrydžio dar užkandome, numigome. Tada aš nuėjau į tualetą – jis buvo labai netoli. Tik aš buvau su penkiais lagaminais, tai vaikai ten liko sėdėti – ir dėl to, kad mūsų vietų neužimtų, ir dėl to, kad nenorėjau visų daiktų tystis.
Susiję straipsniai
Bet tos 5 minutės apvertė viską aukštyn kojomis. Kai išėjau iš tualeto, pamačiau, kad oro uostas tuščias. Iš pradžių nesupratau, išsitraukiau telefoną pafilmuoti, kad parodyčiau sekėjams.
Befilmuojant išgirdau, kad kažkas labai garsiai rėkia arabiškai. Supratau, kad balsas vis stiprėja ir eina link manęs. Prieinu prie savo lagaminų ir negaliu patikėti savo akimis – nėra vaikų, nė vieno“, – pasakojo G. Volkavičius.
Tada paaiškėjo, kad dėl prasidėjusių oro atakų pradėta skubi evakuacija.
„Mane labai greitai tempė, liepė evakuotis. Aš dar nebuvau praėjęs paso patikrinimo, bet mane įvedė į tokią zoną, kur kiti žmonės jau buvo praėję patikrą. Ten stovėjo maždaug 100 žmonių, bet esmė tame, kad aš ten neradau savo vaikų.
Aš tuo metu dariau įrašą ir turbūt kažkas pamatė... Jaučiau, kad mane stūmė toks vyras ir suėmė man už rankos. Suėmė taip stipriai, kad, atrodė, jog sutrūks telefono ekranas.
Aš bandžiau dar paslėpti, bet jis ištraukė mano telefoną prievarta. Mane nuvedė tiesiai pas pareigūnus, kurie ant manęs rėkė ir liepė atiduoti dokumentus.
Telefonas ir dokumentai paimti, vaikų nėra... Aš jų klausiau, kur mano vaikai, bet jiems visiškai neįdomu. Vienas pasakė angliškai: „Nežinome, kur jūsų vaikai, bet pasidomėsime“.
Jie tikrino, ar aš svetimoms šalims nepersiunčiu informacijos apie tai, kokia čia situacija. Žiūrėjo, ar nepadariau kokio kriminalo. Aš jiems vėliau pasakiau: „Klausykit... Aš pats esu musulmonas, atsivertęs į islamą. Parodysiu jums visas nuotraukas, koks mano gyvenimas ir kas aš esu“. Tada pareigūnas, pamatęs mano nuotraukas, patapšnojo man per petį ir pagyrė mane. Galiausiai jis mane paleido“, – pasakojo Gytis.
Visgi ties tuo viskas nesibaigė – net ir ištrūkęs iš pareigūnų gniaužtų jis nežinojo, kur yra jo vaikai.
„Man liepė nueiti į informaciją ir paklausti, kur mano vaikai. Vaikščiojau po oro uostą ir nežinojau, ką daryti. Prie pirmo darbuotojo priėjau, paklausiau, ar jis gali man pagelbėti, nes vaikai dingo. Parodžiau jam vaikų nuotrauką, jis ja pasidalijo su kitais kolegomis.
Bandėme išeiti iš tos zonos, prikibo pareigūnas, klausė, kodėl aš čia. Šiaip ne taip mums leido palikti tą zoną. Priėjome prie tos vietos, kur aš palikau savo lagaminus, ir ten vaizdelis... Mano du vaikai miega prie lagaminų, palikti vieni, be suaugusiųjų, be nieko. Pasirodo, po evakuacijos juos parnešė atgal.
Gerai, kad mano vaikai labai socializuoti, tai jie nepatyrė didelio streso. Jie labai geri vaikai, žaviuosi jais“, – apie istorijos atomazgą pasakojo G. Volkavičius.
Galiausiai Gyčiui pavyko išskristi, tačiau, pasak jo, ši situacija privertė kaip reikiant susimąstyti. Vyro teigimu, oro uoste pykčio neslėpė ir kiti keliautojai.
„Geriau tokiose zonose nesilankyti... Kiti žmonės irgi keikėsi, jie buvo labai pikti“, – aiškino jis.