Jo įsitikinimu, Lietuvoje vis dar per dažnai mecenatystė suprantama kaip vienkartinė auka ar tylus pavedimas į fondo sąskaitą, nors tikroji jos esmė – kurti ilgalaikę pagalbos kultūrą ir įkvėpti kitus prisidėti.
Savo jubiliejų pavertęs paramos vakaru Rimanto Kaukėno fondo veiklai, verslininkas sako norėjęs ne tik surinkti lėšų, bet ir parodyti, kad geri darbai gali tapti gyvenimo būdu, o ne proginėmis akcijomis.
Jo akimis, Lietuvoje požiūris į visuomeninę atsakomybę po truputį keičiasi – ypač tarp jaunesnės kartos verslininkų, kurie vis dažniau galvoja apie tai, kokį pasaulį kuria aplink save.
Susiję straipsniai
Asmeninė šventė tapo paramos vakaru
P. Grigui 50-ojo gimtadienio šventė šiemet tapo kur kas daugiau nei asmenine proga susiburti artimuosius ar verslo partnerius. Kartu su komanda jis nusprendė šią progą paversti paramos vakaru Rimanto Kaukėno fondo veiklai.
Pasak verslininko, jį įkvepia ne tik pats fondas, bet ir jo įkūrėjo laikysena.
„R. Kaukėnas man yra ne tik sportininkas. Tai žmogus, kuris, baigęs krepšininko karjerą, galėjo ramiai gyventi savo gerai aprūpintame pasaulyje. Vietoje to jis 2012 metais įkūrė fondą ir iki šiol sistemiškai dirba: ne tik aukoja, pildo sunkiai sergančių vaikų svajones, bet ir sujungia žmones, suburia verslo bendruomenę prie bendro stalo, prie bendros idėjos“, – kalba jis.
Pranešimo žiniasklaidai nuotr.
Gebėjimas aplink save telkti kitus jam atrodo tikroji mecenatystės esmė.
„Tai ne vienkartinis gestas, o gyvenimo būdas“, – pabrėžia P. Grigas
Verslininkas neslepia, kad mintis gimtadienį paversti labdaros renginiu gimė natūraliai – ieškant būdo šventei suteikti platesnę prasmę.
„Kai su KRS priėjome prie labdaros renginio „Ateities kartoms“ idėjos, natūraliai ieškojome fondo, kuris moka tai daryti nuosekliai ir skaidriai. Taip gimtadienis tapo proga ne tik švęsti, bet ir parodyti, kad šventė gali turėti prasmę plačiau nei renginukas tarp keturių sienų.“
„Aukodamas tyliai kitų neįkvepi“
Nors Lietuvoje vis dar gajus įsitikinimas, kad apie paramą reikėtų kalbėti kuo mažiau, P. Grigas mano priešingai – viešumas gali paskatinti ir kitus įsitraukti.
„Žmonės galvoja, jog aukoti tyliai yra kukliau. Be abejo. Bet aukodamas tyliai tu neinicijuoji kitų gerų žmonių, nes tavo auka asmeninė ir apsiriboja vienkartine labdara.“
Pranešimo žiniasklaidai nuotr.
Anot verslininko, mecenatas nuo paprasto aukotojo skiriasi tuo, kad ne tik pats prisideda, bet ir kuria platesnį tinklą, į kurį įtraukia kitus žmones.
„Mecenatas rodo pavyzdį, jis suburia kitus. Tik dėl to esu garsiai šnekantis ir tikiu, kad taip galiu atnešti daugiau naudos“, – aiškina pašnekovas.
Jo teigimu, Lietuvoje paramos kultūra ilgą laiką vystėsi lėčiau ir dėl istorinių priežasčių – tiesiog neturėjome gilesnių mecenatystės tradicijų.
„Lietuviai geraširdžiai ir tikrai linkę padėti. Mūsų telefoninės akcijos surenka milijonus vaikams, nepasiturintiems, Ukrainai. Tačiau Vakaruose, ypač Amerikoje, visa sistema daug stipresnė: nuo mokesčių lengvatų iki vardų suteikimo salėms, bibliotekoms ar visuomeniniams pastatams.“
P. Grigo teigimu, Vakaruose visuomeninė veikla suvokiama kaip natūrali gyvenimo dalis, į kurią įsitraukia ne tik verslininkai, bet ir šeimos, vaikai, bendruomenės.
„O Lietuvoje kartais atrodo, jog gerus darbus gali daryti tik materialinę gerovę pasiekę žmonės. Bet juk kartais reikia ne euro, o pagalbos“, – priduria jis.
Nauja verslininkų karta – kitokia
Kalbėdamas apie šiandieninį verslą, P. Grigas mato ryškų kartų skirtumą. Jo manymu, jaunesni verslininkai daug dažniau galvoja ne tik apie save, bet ir apie aplinką, kurioje gyvena.
„Žiūrėdamas, kaip jaunesnioji verslo karta padeda sportui, kultūrai ar tiesiog tiems, kuriems pasisekė mažiau, jaučiu pasididžiavimą ir bendrystę.“
Tuo metu dalis vyresniosios kartos, anot pašnekovo, vis dar vadovaujasi visai kitu požiūriu.
„Seni „bebrai“ kiša viską į urvelius, į saugyklėles“, – rėžia jis.
Pasak verslininko, jaunesni žmonės, keliavę, matę pasaulio, dažniau nori kurti geresnę aplinką ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
„Jauni žmonės, pakeliavę, pamatę pasaulio, nori, kad aplink juos esantis pasaulis būtų šviesesnis. Ne tik jų urvelis, bet ir visur, kur nuklysta jų žvilgsnis. Čia jau diametraliai priešingas pasaulio matymo kampas: ne sau, bet aplink save.“
„Yra tie, kurie daro, ir tie, kurie burba“
Viešai apie paramą kalbantis verslas Lietuvoje vis dar neretai sulaukia skepticizmo – esą geri darbai tėra komunikacijos ar įvaizdžio dalis. Tačiau P. Grigas į tokią kritiką žvelgia ramiai.
„Pradėkime nuo to: jei žmogus nori visuomenės akyse būti pozityvus, turbūt nėra nieko blogo, jei tai pasieks darydamas gerus darbus. Tai tikrai geriau nei papirkinėti rinkėjus valstybiniais pinigais ar tiesiog žadėti nieko realiai nepadarant“, – įsitikinęs pašnekovas.
Verslininkas neslepia, kad jam artimesnis vakarietiškas požiūris į filantropiją ir viešą visuomeninę veiklą.
„Man, pratusiam prie verslo mąstymo ir amerikietiško gyvenimo būdo, kur viskas turi savo matą, tai neatrodo kaip mirtinas „griekas“, – kalba pašnekovas.
Anot jo, kritikos neišvengsi bet kuriuo atveju.
„Neduodi – vadinasi, „skūpas“. Duodi – vadinasi, „pasikėlęs“. Yra tie, kurie daro, ir tie, kurie į juos žiūrėdami burba
Yra tie, kurie daro, ir tie, kurie į juos žiūrėdami burba. Taip susikūriau savo kapitalą. Taip atsistojau ant kojų. Ir taip, dabar esu pasiruošęs pasidalinti. Darydamas, o ne keiksnodamas kitus“, – teigia P. Grigas.
Sėkmė šiandien – nebe apie save
Paklaustas, kaip per pastaruosius kelis dešimtmečius pasikeitė jo požiūris į sėkmę, P. Grigas kalba ne apie verslo rodiklius ar sukauptą kapitalą. Anot jo, ilgainiui keičiasi pats mastelis, per kurį pradedi vertinti savo gyvenimą.
„Sėkmė man pirmiausia yra vaikai. Šeima. Kai žiūri, kaip jie auga, spėlioji jų ateitį ir nori, kad jiems pasaulis būtų šviesesnė ir geresnė vieta gyventi, persvarstai savo paties vertybes.“
Verslininko teigimu, su metais atsiranda visai kitoks santykis su laiku ir atsakomybe – pradedi galvoti ne tik apie save ar artimiausią rytojų.
„Pradedi mąstyti ne apie rytojų, o dešimtmečiais į priekį. Ne „kadencijomis“, o iš esmės. Tikiu, jog po savęs paliksiu bent šiek tiek geresnį pasaulį. Gal iš šono tai skamba kaip skauto priesaika, bet aš tikiu savo paties svajone“, – sako P. Grigas.