Į Vilniaus rotušę kino režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato A. Puipos šeimą, artimuosius, bičiulius, kolegas režisierius, aktorius ir kino kritikus sukvietė Vidos Ramaškienės paramos fondas.
Tai šeštasis legendinis vakaras – fondas jau yra surengęs aktorių Vaivos Mainelytės, Vido Petkevičiaus, Larisos Kalpokaitės, Nijolės Narmontaitės, Juozo Budraičio kūrybos vakarus.
„Jau šeštą kartą leidžiamės į gražią avantiūrą su ypatingais mūsų šalies kūrėjais, tikromis legendomis. Kartais juos tenka ilgokai kalbinti, bet gera matyti, kad galiausiai jie atsiveria, patiki tokio vakaro idėja. Jame, kaip ir kūryboje, neegzistuoja rėmai – kūrėjui leidžiame pačiam nuspręsti, koks bus vakaro ritmas, nuotaika ir pasakojimas. Todėl kiekvienas susitikimas yra unikalus“, – sakė vakarų sumanytoja V. Ramaškienė.
K. Liukaitytė – apie tai, kodėl paliko televiziją, vestuves ir ginklų kolekciją
Į prisiminimų, smagių istorijų verpetą Vilniaus rotušės scenoje panardino pats šventės kaltininkas – A. Puipa ir kino prodiuseris Stasys Baltakis. Vakarą surengti padėjo audiovizualinių kūrinių autorių ir gamintojų teises atstovaujanti AVAKA, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinė televizija. Vakarą žiūrovai išvys rugsėjo mėnesį.
„Algimantas Puipa yra ekranizacijų čempionas“, – taip A. Puipą apibūdino pirmasis vakaro istorijų pasakotojas – režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Artūras Jevdokimovas. Susirinkusiems jis priminė nuo seno sklandantį ir geriausiai režisieriaus kūrybą apibrėžiantį terminą – „puipizmas“.
Susiję straipsniai
Savitu, gana sunkiai apibrėžiamu stiliumi pasižymintys A. Puipos filmai brangūs ne vienai žiūrovų kartai
Algimantas Puipa baigė Maskvos kinematografijos institutą, pirmasis jo darbas – 1975-aisiais su režisieriumi Stasiu Motiejūnu kurtas ilgametražis filmas „Atpildo diena“.
Kūrybinę biografiją režisierius pradėjo O‘Henry novelių ekranizacija – 1978-aisiais pasirodė šmaikštus televizijos filmas „Nebūsiu gangsteris, brangioji“. Nuo tada A. Puipa sukūrė 23 ilgametražius vaidybinius filmus.
Bene garsiausi iš jų – 1983 metais pasirodęs „Moteris ir keturi ir jos vyrai“ su fantastišku aktorės Jūratės Onaitytės vaidmeniu, dar po ketverių metų sukurta „Amžinoji šviesa“ pagal to paties pavadinimo Rimanto Šavelio apysaką, 1989-aisiais išleista „Žuvies diena“, 1997 metais pasirodę „Vilko dantų karoliai“, pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrinius 2007-aisiais sukurtas „Nuodėmės užkalbėjimas“, o 2012 -aisiais – „Miegančių drugelių tvirtovė“. Paskutinieji režisieriaus filmai – 2021 metais sukurta „Sinefilija“ ir prieš metus, 2025-aisiais, baigtas „Naktinis seansas“.
Vakaro metu režisierius prisiminė vieną labiausiai įsiminusių jo filmo peržiūrų, neseniai vykusių Portugalijoje. Filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“ čia buvo parodytas praėjus keturiasdešimčiai metų po to, kai buvo sukurtas.
„Filmui – keturiasdešimt metų, galvojau, kas jį šiandien žiūrės, kam jis įdomus. Ateinu, salė – sausakimša, susirinkę solidūs žmonės. Pristatydamas filmą nusprendžiau jį palyginti su senu kostiumu, kuris daug metų kabojo spintoje.
„Atleiskite, jei jis jums pasirodys archaiškas, kostiumą velkuosi retai“, – pasakiau. Vienas vokiečių režisierius nusistebėjo: „Kaip jums tai pavyksta? Aš jau po trejų metų į savo kostiumą netelpu! Kaip jums pavyksta tilpti po keturiasdešimties?“. Daviau jam patarimą: „Jei darote filmą ir jaučiate, kad tai – šedevras, pasisiūkite šiek tiek didesnį kostiumą. Nebus problemų“, – pasakojo jis.
Dalindamiesi prisiminimais, vakaro svečiai kalbėjo, kad A. Puipos filmai niekada netilpo į tradicinius rėmus. Aktorius J. Budraitis kalbėjo apie tai, kad režisierius yra nenuspėjamas.
„Daug metų mėginau išsiaiškinti, kas jis toks, bet ir šiandien negaliu pasakyti“, – šypsojosi jis.
Ypatingai jautria vakaro akimirka tapo prisiminimai apie beveik prieš tris dešimtmečius išėjusį režisieriaus brolį, talentingą tapytoją Audrių Puipą.
„Šiandien ir Audriaus gimtadienis“, – priminė LRT laidų vedėjas Saulius Pilinkus, prisiminęs brolių kūrybinę giminystę. – Audrius gyvas todėl, kad yra Algimantas. O Algimantas daug kuria todėl, kad yra Audrius.“
Nors daugelis A.Puipą pirmiausia pažįsta kaip režisierių, vakare nemažai kalbėta ir apie kitą jo aistrą – tapybą. Surengta netgi nedidelė jo kūrybos paroda.
Režisierius pasakojo, kad jo mama, istorikė, menotyrininkė, daug metų Gedimino pilies muziejui vadovavusi Janina Puipienė sūnų matė dailininku. Ir nors gyvenimas pasisuko kitaip, aistra tapyti išliko.
„Vieni įkvėpimo ieško muzikoje, kiti – poezijoje, treti – dailėje. Mano pomėgis yra ieškoti idėjų per tapybą“, – sakė jubiliatas, pridūręs, kad tapymas jam – tam tikra egzistavimo forma.
Juk filmus filmuoti ne visada gali, o iš paveikslų dažnai atsiranda personažai. Būna, kad ir filmų personažai persikelia į drobes.
Mikos Savičiūtės nuotr.
Jautrų sveikinimą mokytojui skyrė režisierė, šiais metais kino apdovanojimą „Sidabrinė gervė“ už dokumentinį filmą „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ gavusi Aistė Žegulytė.
„Visada jaučiu, kiek daug esu iš tavęs išmokusi. Ačiū už vaizdą, jautrumą kinui, už sapnus, meilę, absurdą ir ypatingą pasaulio matymą“, – sakė ji.
Apie ypatingą A. Puipos pasaulį kalbėjo ir kino festivalio „Scanorama“ vadovė Gražina Arlickaitė, pajuokavusi, kad būtų labai įdomu pamatyti filmą, apie kurį vakare ne kartą kalbėjo režisierius – filmą, kurio jis nepadarė.
„Žuvies diena“ iki šiol yra mėgstamiausias mano filmas. Man patinka Algimanto įžūlumas, mokėjimas iš nesąmonių padaryti prasmę, dovanoti moterims aktorėms biografijas. Ir jei reikėtų šiandien Puipai suteikti statusą, suteikčiau jam paskutinio filmo režisieriaus statusą“, – kalbėjo G. Arlickaitė, kūrybos vakare iš A. Puipos sudėliojusi savąjį režisieriaus portretą. Jai jis – tarsi vandens nešėjas, laistantis lietuviško kino šaknis.
Paklaustas, kas įdomiau – procesas ar rezultatas, režisierius iškart prisiminė, kad tai – garsaus čekų kilmės kino režisieriaus Milošo Formano frazė.
„Formano rezultatas neprastas – 12 „Oskarų“ ir filmai „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Amadeus“. Vis dėlto kinas – ne teatras, kur gali repetuoti prie stalo. Kinas man primena banko apiplėšimą: gali suplanuoti viską minutėmis, tačiau paskutinę akimirką tarpduryje išdygsta senutė ir viską sugadina“, – juokavo režisierius.
Legendos vakare išryškėjusią „filmo, kurio niekada nepadarysiu“ liniją gražiai užbaigė A. Puipos bičiulis, kompozitorius ir tapytojas Antanas Jasenka. Jubiliatui ir svečiams jis kartu su styginių kvartetu padovanojo puikų muzikos kūrinį „Niekada nenufilmuota muzika ir neparašytas Algimanto Puipos filmas“.