Austėja Landsbergienė atskleidė, ką veiks pardavusi mokyklų tinklą (7)

Žiniasklaidoje skelbta, kad ugdymo įstaigas įsigujo tarptautinis tinklas „Globeducate“.

Po rimto žingsnio socialiniuose tinkluose A. Landsbergienė pranešė, ką veiks toliau.

„Šiandien – nors jau tikrai dauguma girdėjote ar skaitėte – noriu pasidalinti su jumis žinia apie kurį laiką trukusį labai svarbų mano gyvenime procesą: pasirašyti dokumentai dėl Karalienės Mortos mokykla bei Vaikystės Sodas perdavimo tarptautiniam švietimo tinklui.

Sprendimą perduoti mokyklos valdymą tarptautiniam mokyklų tinklui Globeducate priėmiau apgalvotai ir atsakingai – būtent todėl, kad Vaikystės Sodas ir Karalienės Mortos mokykla man reiškia tiek daug. Mano veiklos perėmėjus atsirinkau itin kruopščiai. Pasirinkau žmones, kurie supranta, ką reiškia mūsų vizija, misija ir kurie įsipareigojo išlaikyti tai, kas Vaikystės sodą daro Vaikystės sodu, o Karalienės Mortos mokyklą – Karalienės Mortos mokykla: komandą, vertybes, pedagoginę kryptį ir viską, ką kartu sukūrėme.

O aš? Aš visada liksiu steigėja! Mano vardas, mano istorija ir mano meilė šiai bendruomenei niekur nedingsta. Tai, ką sukūrėme, yra daugiau negu vienas žmogus – ir tai yra organizacijos brandos ženklas ir būtent tai buvo įvertinta. Globeducate gerbia kiekvienos savo globalaus tinklo mokyklos kilmės istoriją ir DNR, ir jie suteiks daug naujų nuostabių galimybių tiek mokiniams, tiek mokytojams.

Tai, kad Karalienės Mortos mokykla ir Vaikystės Sodas tampa tarptautinio tinklo dalimi galiu didžiuotis ne tik aš, bet ir Lietuva! Kai žmonės sako, kad jie derina darbą ir gyvenimą, man sunku suprasti, nes 16 metų Vaikystės Sodas ir Karalienės Mortos mokykla buvo neatsiejama mano kasdienio gyvenimo dalis.

Prasidėjusi miegant ant grindų Sodelyje, sukant baldelius ir pačiai perkant užkandėles bei atsiliepiant telefonu. Tuo metu mūsų dvejų Gertrūda žaisdama atsiliepdavo telefonu ir sakydavo: „Laba diena, Vaikystės Sodas, klausau!“ Mūsų vaikai – ypač mažosios – užaugo dienomis, vakarais ir savaitgaliais Sodelyje.

Kūriau ne darželį ir ne mokyklą – aš būriau komandą, kuri nebijotų inovuoti ir sukurtume tokią ugdymo organizaciją, kuri bet kur pasaulyje būtų pavyzdys – IR MES TAI PADARĖME! Prieš metus pamačiau Columbia University Niujorke executive programą patyrusiems vadovams „What‘s Next?“ („Kas toliau?“), padaviau dokumentus ir pakliuvau į tą programą.

Visus metus (na, mokslai dar nesibaigė, baigsiu spalio mėnesį) bendraudama su kitais savo karjeros ar gyvenimo kryžkelėje stovinčiais vadovais, ruošiausi naujam gyvenimo etapui. Koks tas etapas? Kadangi esu – šiandien jau galiu drąsiai teigti – entreprenerė, negaliu be start-up‘o.

Tad šiandien jau žinau, kad imsiuosi matematikos – ne veltui visus metus Stanford‘o universitete ir ne tik gilinausi į matematikos mokymo subtilybes, o prieš tai dvejus metus lankiausi Singapūre, Japonijoje, Pietų Korėjoje bei Taivane ir sėmiausi gerosios patirties, kurią galėčiau pritaikyti Lietuvoje, nes niekada netikėjau aklu kopijavimu.

Be to, noriu, kad Lietuvos vaikai nepaveldėtų savo tėvų matematikos traumų – kaip pamokų, kurios kelia nerimą. Startuosime jau rudenį, tad sekite informaciją, nes, tikiu, bus nuostabu!

Ir, žinoma, neapleisiu savo meilės – skaitymo. Juk, kaip sakant, Knygos tauta netapsime be pastangos! Ir dar – esu kviečiama prisijungti prie tarptautinių švietimo konsultacijų, kam anksčiau nebuvo laiko. Taip pat planuoju pasiilsėti, nes, patikėkite, tai atrodo visai patrauklu po 16 metų!

Net nelabai žinau, kaip tą konkrečiai padarysiu, tai dar neklauskite Ir – kadangi mano vyras pakviestas tęsti savo kelionę Stanford‘o universitete – aš irgi ją tęsiu Kalifornijoje su juo. Tad šiandien – ir turbūt dar kurį laiką – jausiu ir pasididžiavimą šiuo momentu, ir graudulį.

Ateitis visada susipynusi su tuo, kas buvo – mes ir tiesiamės į priekį, ir nuolat esami traukiami praeities. Tas graudulingas džiaugsmas yra toks sunkiai apčiuopiamas ir taip sunkiai nusakomas jausmas, bet tai yra vienas tų jausmų, kuris labiausiai mus ir daro žmonėmis.

Ir tariu nuoširdžiausią AČIŪ fantastinei komandai, kurie tiki, kad kasdien #KeičiameLietuvą – darbai nesustoja, nes Lietuvos vaikai visada buvo verti geriausio ugdymo, ir tai jie patiria jūsų dėka P.S. Šiandien bene daugiausiai klausimų yra apie tai, kaip jaučiuosi. Žinote, kaip? Taip, kaip mama, kurios vaikas įstojo į Stanford'o universitetą. Be galo išdidi!

Ir tuo pačiu nusisukusi braukia ašarą, nes slapta tikėjosi, kad – jei vaikas neįstos – juk liks studijuoti Lietuvoje, gyvens namuose, ir viskas bus gerai. Kita vertus, žinai, kad tai yra nepaprastas pasiekimas ir supranti, kad svarbiausia yra mokėti paleisti tada, kada ateina laikas.

Nes mes irgi privalome subręsti. Kaip tėvai. Kaip organizacijų steigėjai. Nes organizacijos – kaip ir tėvystė – nėra apie mus. Mes esame tik tie, kurių dėka išsiskleidžia sparnai“, – feisbuke rašė ji.