Nusilpusį dekoratyvinį balandį radusi žinoma moteris nusprendė padėti jam išgyventi. Ši istorija paskatino A. Stonytę viešai prabilti apie vestuvėse paleidžiamų dekoratyvinių balandžių likimą ir paraginti atsisakyti, jos teigimu, žiaurios bei vis dar Lietuvoje praktikuojamos pramogos.
Savo pasakojimu ir nuotraukomis A. Stonytė sutiko pasidalyti su portalu Lrytas.
„Vakar Halės turguje šuniukas įtempė pavadį. Pagalvojau, gal užmatė katiną. O tada pamačiau – nuo mūsų bando „pabėgti“ balandis. Toks leisgyvis, kad vos tipena.
K. Liukaitytė – apie tai, kodėl paliko televiziją, vestuves ir ginklų kolekciją
Ant kojos – raudonas žiedelis, bet ten jokių duomenų.
Perskambinu internete rastais gyvūnų globos numeriais. Prisiregistruoju balandžių mylėtojų ir augintojų puslapiuose. Sukeliu skelbimus. Ir laukiu, ar kas pasiges savo balandžio. Tyla.
Susiję straipsniai
O vaikai (nesuprantu – su siaubu ar viltimi) klausia: „Mama, o kuriame kambaryje mes auginsime balandį?“ Toto irgi klausiamai žiūri, kai balandis skrebena jam įrengtoje dėžutėje. Žiūriu į balandį ir galvoju – gal tikrai beprotiška. O jeigu jo niekas nepasiges? Bet jau parsinešiau.
Jei ne raudonas žiedas ant kojytės, gal taip nepergyvenčiau. Bet tas žiedas sufleruoja, kad balandis ne laukinis. O dekoratyvinis leisgyvis paukščiukas nebūtinai išgyvens gatvėje, kurioje šeimininkauja katinai ir varnos.
Pusdienį raminu save, kad kažkaip susitvarkysime. Prisimenu profesorių Kazlauską, kurio namuose gyveno ne tik balandžiai su bebru, bet ir gulbės su krokodilu.
Mano Liepa įsitraukia į balandžio namų paieškas. Ir staiga atsiranda viltis – gyvūnų organizacija jai duoda telefoną žmogaus, kuris namuose augina balandžius. Sako: „Galite atvežti.“
Žmogus, kaip iš pasakos, pagalvoju, kai jis aprodo savo balandžius. Jų čia per šimtą. Pasakoja, kad užsikrėtė aistra balandžiams būdamas penkerių. Augina savo malonumui. Paėmęs į rankas mūsų balandį, sako, kad jis visai jaunas, labai nusilpęs, bet gaus vaistų, mineralų ir atsistos ant kojų. Dar papasakoja, kad tai vadinamasis suktukas, kilęs iš Baku.
Lietuvoje veisiamas vestuvėms...
Kaip vėliau viena moteris iš gyvūnų globos paaiškina – jie net vadinami vienadieniais balandžiais. Nes auginami vienos dienos pramogai.
Balandininkas atsisveikindamas sako: „Padarėte gerą darbą. Tokios būklės jis neišgyventų nė dviejų dienų.“
Feisbuko nuotr.
O aš pagalvoju, kad gerą darbą padarysime, jei nors viena būsima jaunavedžių pora, išgirdusi vieno pasiklydusio balandžio istoriją, nuspręs, kad nuotraukos kadras su balandžiais nevertas pasmerkti šiuos gležnus paukščius mirčiai. Nes beveik 100 proc. nė vienas iš jų negrįžta pas balandžių pardavėjus.
Jų širdis suminkštinti maža vilties. Nes jie tai puikiai žino.
Ir kol nebus įstatymo, draudžiančio šią makabrišką pramogą, jie ir toliau tai darys.
Ačiū labai visiems, kurie per Jonines kėlė ragelį, konsultavo ir padėjo: moteriai iš Halės turgaus, kuri po savo prekystaliu globojo balandį, kol ieškojome dėžutės, Mažvydei Kokanauskienei, Egzotinių gyvūnų prieglaudai, Tautmilės prieglaudėlei, Laukinių gyvūnų globos centrui, kurie buvo pažadėję „prasukti“ iš Klaipėdos pro Vilnių ir paimti balandį, jei visai nerasiu, kas jį priglaustų.
Ir ačiū žmogui, kuris apsiėmė užauginti mažiuką. Žmogui, kaip iš pasakos, su didele širdimi.
Tokių žmonių vakar sutikome daug“, – rašė A. Stonytė.