Infrastruktūros bendrovės KRS vadovas Paulius Grigas ir geopolitikos ekspertė Dr. Agnia Grigas atstovauja dviem skirtingiems pasauliams, tačiau namuose jie nuolat susitinka prie tų pačių klausimų – kaip priimti sprendimus, kurie bus svarbūs ne tik šiandien, bet ir po kelių dešimtmečių.
KRS komanda visoje Lietuvoje įgyvendina infrastruktūros projektus – nuo inžinerinių tinklų ir susisiekimo sprendimų iki kitų strategiškai svarbių objektų, prisidedančių prie šalies augimo ir atsparumo. O šeimos vakarienės stalas, kaip juokauja abu pašnekovai, neretai tampa vieta, kur techniniai sprendimai susitinka su geopolitika, o skirtingi požiūriai padeda rasti geresnius atsakymus.
Kelias – tai ne tik asfaltas
Susiję straipsniai
Paklaustas, kas pasikeitė gyvenant su žmogumi, kuris kasdien analizuoja geopolitiką, P. Grigas sako, kad pirmiausia pasikeitė mastelis, kuriuo jis pats pradėjo žiūrėti į savo darbą.
„Pradedi matyti, kad kelias niekada nėra tik kelias. Inžinieriui tiltas yra konstrukcija: apkrovos, sijos, terminai, sąmatos. Bet kai namuose nuolat skamba geopolitikos prisodrinti pokalbiai, pamatai, kad tas pats tiltas yra ir jungtis, ir priklausomybė, ir, blogiausiu atveju, taikinys. Tas pats objektas atrodo skirtingai priklausomai nuo to, per kokius žiūronus į jį žiūri.“
Jo teigimu, inžinierius savaime yra priverstas galvoti dešimtmečiais, tačiau šeimoje atsirado dar viena perspektyva.
„Aš žiūriu per „penkiasdešimt metų“ pavadintus žiūronus – mažiausiai tiek turi išstovėti ir sklandžiai veikti tai, ką statau. Dr. Agnia žiūri per kiek kitą skalę ir kai abu požiūriai susitinka prie vieno stalo, klausimas „ką statome“ tampa truputį platesnis nei brėžinys.“
Ne vieną techninį sprendimą šiandien jis vertina kitaip nei prieš kelerius metus.
„Būna nuolat, ir paprastai ties žodžiais „iš kur“. Inžinierius klausia, ar medžiaga atitinka standartą ir telpa į biudžetą. Tai teisingi klausimai. Bet šalia atsiranda kitas: o iš kur ta medžiaga, tas komponentas, ta technologija – ir kas atsitinka, jei rytoj to tiekimo nebėra? Techninis sprendimas staiga turi ir atsparumo matmenį.“
Analitikė planuoja scenarijus, bet gyvena drąsiai
A. Grigas juokauja, kad žmonės dažnai įsivaizduoja, jog geopolitikos ekspertai nuolat prognozuoja katastrofas. Tačiau jos kasdienis darbas iš tiesų moko visai ko kito.
„Scenarijų analizė nėra gyvenimas baimėje ar bandymas atspėti vieną teisingą ateitį. Priešingai – tai disciplina vienu metu ruoštis keliems skirtingiems variantams, nesusirišant rankų – ir smegenų – nei su vienu.“
Anot jos, toks mąstymas natūraliai persikelia ir į asmeninį gyvenimą.
„Šeimoje tai virsta gana paprastu principu: rinktis taip, kad pasirinkimas neuždarytų durų. Kur įleisti šaknis, bet išlikti judriems.
Ką duoti vaikams, kad jie būtų pasirengę pasauliui, kurio formos dar nežinome – tad svarbiau ne konkretus planas, o gebėjimas prisitaikyti. Tai ne nerimas dėl ateities. Tai galimybių lauko išlaikymas joje.“
Tą patį ji sako matanti ir geopolitikoje: nors nemažai ją suvokia kaip kažką tolimo, tačiau iš tiesų yra priešingai.
„Ji tik atrodo tolima, kol ateina sąskaitos pavidalu: dujų kaina, uždarytas oro uostas, nutrūkęs tavo verslo tiekimas ar „prapuolę“ klientai. Dalykai, kuriuos prieš dešimt ar penkiolika metų aptarinėjom kaip „o kas, jeigu“ – energetinė nepriklausomybė nuo vieno tiekėjo, atsijungimas nuo bendro posovietinio elektros tinklo, regiono pasirengimas krizei – šiandien yra ne pokalbiai, o įgyvendinti sprendimai ar bent jau artimiausios ateities uždaviniai.“
Kaip pastebi pašnekovė, skirtumas tarp „abstraktu“ ir „neišvengiama“ paprastai yra tik laikas.
Geriausi sprendimai gimsta tarp optimizmo ir abejonės
Abu pripažįsta, kad jų profesijos verčia pasaulį matyti skirtingai. Todėl namuose diskusijų netrūksta.
„Paulius pradeda nuo klausimo „kaip tai pavyks“ ir tiki, kad statyti reikia judant, taisant klaidas kelyje. Aš pradedu nuo „kas gali sugriūti“ ir noriu sužymėti rizikas dar prieš pirmą žingsnį. Jis optimistas pagal amatą – kitaip nieko nepastatytum. Aš atsargi pagal amatą – kitaip nieko neapsaugotum. Abu teisūs savo veiklos lauke, todėl šis pokalbis ir neturi pabaigos. Bet būtent jis dažniausiai ir duoda geriausią sprendimą – kažkur tarp jo „darom“ ir mano „išsiaiškinkim““, – pasakoja A. Grigas.
Vis dėlto pašnekovė sako, kad didžiausią pamoką jai davė ne universitetai ar tyrimai.
„Mano amato įprotis – abejoti prielaidomis ir klausti, kuo jos remiasi. Gyvenimas su praktiku išmokė, kad žmogaus, kasdien priimančio sprendimus, nuojauta, suformuota trisdešimties metų patirties, irgi yra duomenys, o ne vien šališkas „įsivaizdavimas“. Todėl sunkiausias klausimas užduodamas namie nėra „ar aš nesutinku su Pauliumi“. Jį užduoti lengva. Sunkiausias yra „ar aš jo klausiu, kad suprasčiau esmę, ar kad laimėčiau ginčą“.“
Ji priduria, kad profesijos skiriasi ir tuo, kaip greitai tikrinamos jų klaidos.
„Analitiko prognozė gali patogiai likti nepatikrinta metų metus, o praktiko sprendimą realybė patikrina greitai. Tai šiek tiek pakeičia, kaip rimtai vertini savo pačios abejonę.“
P. Grigas įsitikinęs, kad toks atviras prieštaravimas yra didelė dovana.
„Jeigu komandoje niekas neprieštarauja, turiu jums blogą naujieną: arba visi galvoja vienodai, arba bijo pasakyti. Abu variantai pavojingi. Lyderis, apsuptas pritariančių, paskutinis sužino, kad klysta. Namie ta pati taisyklė, tik be hierarchijos. Dr. Agnia neturi priežasties man pataikauti – tai retas dalykas. Vertingiausi yra ne tie, kurie patvirtina mano nuomonę, o tie, kurie randa joje skylę, kol ji dar pigiai man kainuoja.“
Lietuvą geriau pamatė išvykę
Gyvenimas užsienyje abiem suteikė galimybę į Lietuvą pažvelgti iš šalies. Kaip sutaria abu sutuoktiniai, atstumas suteikia tai, ko kasdienybė atima – gebėjimą matyti tai, ką vietiniai laiko savaime suprantamu.
„Iš šalies Lietuvos kelias per kelis dešimtmečius atrodo įspūdingas: greitis, saugumas, veikianti skaitmeninė valstybė, dalykai, kurie kitur kuriami kartomis. Bet viduje žmonės linkę lygintis tik su turtingiausiais kaimynais ir todėl jaučiasi atsiliekantys.“
A. Grigas sako, kad kitaip pradėjo vertinti ir pačios Lietuvos vaidmenį.
„Lietuva įpratusi save matyti kaip mažą valstybę, kuriai istorija tiesiog nutinka. Iš tikrųjų ji ne kartą įrodė galinti istoriją ir formuoti. Tą veiksnumą iš toli matyti aiškiau nei iš vidaus.“
Pasak jos, šiandien dažnai nepakankamai vertiname ir investicijas, kurių rezultatai pasimato tik po daugelio metų.
„Per mažai vertiname savo pačių įtaką. Taip pat – kantrias investicijas į atsparumą. Tinklus, švietimą, energetinę nepriklausomybę – dalykus, kurie neduoda greitos grąžos ir nelaimi rinkimų, bet nulemia, ar krizė taps katastrofa. Demokratijos linkusios nuvertinti ateitį, nes ateitis nebalsuoja. O sąskaitą už tą nuvertinimą visada apmoka kita karta. Mūsų vaikai.“
Panašiai į valstybės raidą šiandien žvelgia ir P. Grigas. „Kai pasirašai po objektu, kuris stovės ilgiau nei tavo karjera, trumparegystė tampa prabanga, kurios negali sau leisti.
Bet ji prideda kitą dimensiją. Aš galvoju, ar objektas išstovės penkiasdešimt metų. Ji klausia, koks bus pasaulis aplink tą objektą po pusės šimtmečio. Inžinierius linkęs manyti, kad ateitis – tai dabartis, tik ilgesnė. Geopolitikos ekspertė primena, kad ateitis kartais lūžta.“
Geriausios idėjos gimsta ne posėdžių salėje
Paklaustas, kokias svarbiausias pamokas parsinešė iš žmonos profesijos, P. Grigas ilgai negalvoja.
„Dvi. Pirma – kad priklausomybė visada turi kainą, net jei ją pamatai tik tada, kai būna per vėlu. Energetikoje tai akivaizdu, bet tas pats galioja tiekimui, technologijoms, partneriams. Kas patogu šiandien, gali tapti svertu prieš tave rytoj. Antra – kantrybė ilgam žaidimui. Mano pasaulyje rezultatą matai, kai objektas atiduotas. Jos pasaulyje procesai trunka dešimtmečius, ir vis tiek reikia veikti šiandien, neturint galutinio atsakymo.“
Nors P. ir A. Grigas pripažįsta, kad namuose visiškai atsijungti nuo profesinių temų nepavyksta, jie nemano, kad tai problema.
„Kai abu dirbame su tuo, kas mums įdomu, darbas nėra darbinė uniforma, kurią palieki prie durų. Bet skirtumą daryčiau tarp „kalbėti apie darbą“ ir „nešti darbo nuovargį namo“. Pirmą mėgstam – geriausios įžvalgos dažnai gimsta būtent ten, kur niekas neruošia „PowerPoint“ pristatymo: prie stalo, tarp kitų temų. Antro vengiam.“
Ir abu juokiasi, kad geriausias būdas užbaigti net pačias rimčiausias diskusijas namuose yra visai ne geopolitika ar infrastruktūra.
„Vaikai, beje, yra geriausias filtras. Jiems nerūpi nei geopolitika, nei betono klasė. Ir tai sveikai grąžina ant žemės abu.“